Ketvirtą kartą žurnalo „Structum“ organizuotame konkurse „Išmanusis miestas“ tris aukščiausias vietas užėmė Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) studentų komandos. Savo problemines zonas konkurso rengėjams nurodė septynios Lietuvos savivaldybės, tarp jų ir Radviliškis. Jo problemas spręsti ėmusi KTU SAF trijų merginų komanda laimėjo pirmąją vietą geriausio urbanistinio sprendimo kategorijoje.
Projektą, kuriam vadovavo doc. Dalius Šarakauskas, parengė KTU Statybos ir architektūros fakulteto studentės Eimantė Jautakytė, Aistė Kundrotaitė, Gintarė Marozaitė. Šiai trijulei atiteko ir prizas už geriausią idėją.
Kodėl savo projektui pasirinkote Radviliškio miestą?
E. Jautakytė: Mums miestas pasirodė įdomus unikaliu geležinkelio bėgių mazgu ir tuo, kad jis save laiko geležinkelių sostine. Taip pat viena iš komandos narių yra radviliškietė, tad miesto pažinojimas padėjo lengviau įsigilinti į miesto problemas ir jas spręsti.
Kokius tyrimus atlikote Radviliškyje ir kokią nuomonę susidarėte apie miesto gyvenimą, jo dinamiką? Gal pastebėjote, kokius mitus reikėtų griauti apie šį miestą?
A. Kundrotaitė: Stengėmės atlikti išsamią Radviliškio miesto ir detalizuojamos teritorijos analizę. Neapsiribojome vien konkurse numatytomis sąlygomis. Tai leido pažinti miestą plačiau ir suvokti jo istoriją, kontekstą, įvairias miesto problemas, dar geriau pažinti jo kasdienybę. Pastebėjome, kad tai miestelis, kuriam nėra būdingas greitas gyvenimo ritmas. Atlikusios srautų analizę nustatėme, kaip skiriasi miesto intensyvumas dienos metu ir vakarais. Bendravome su Radviliškio miesto architektu Artūru Valucku. Jis suteikė daug naudingos informacijos apie miestą, ši padėjo įvertinti esamą jo būklę.
E. Jautakytė: Nors iš pirmo žvilgsnio miestas neatrodo kažkuo išskirtinis ar patraukiantis akį, jis kupinas istorijos. Nors šiandien tai tranzitinis, pravažiuojamasis miestas, kuris, kaip ir daugelis kitų Lietuvoje, patiria tam tikrą stagnaciją, Radviliškis tiek savo geografine padėtimi, tiek kultūrine ir istorine prasme turi didžiulį potencialą atsigauti ir tapti tikru reprezentaciniu miestu, glaudžiai susijusiu su geležinkeliais.
Pagrindinė Jūsų mintis – pėsčiųjų gatvės ir teritorijos prie stoties atgaivinimas. Kuo rėmėtės plėtodamos šią idėją ir kaip ji turėtų atrodyti įgyvendinta?
G. Marozaitė: Išanalizavome miesto teritorijų funkcijas, infrastruktūros, žaliųjų plotų situaciją bei kitus miesto parametrus. Galiausiai, išanalizavus problemas, tiek demografines, tiek infrastuktūros, apleistų pastatų ir poilsio bei gamtos srities, buvo keliamos įvairios idėjos, kaip būtų galima jas spręsti. Ilgų diskusijų metu vis išryškėdavo idėja atnaujinti Radviliškio senamiestį, kuriame miestiečiai ar atvykstantys galėtų leisti laisvalaikį. Taip pat papildyti paslaugų pasiūlą, leidžiant smulkiesiems verslininkams įsikurti Vasario 16-osios gatvėje esančiuose pastatuose.
Projekto akcentu tapo raudonas, aukštyn žemyn vingiuojantis traukinukas kaip naujas miesto simbolis. Kodėl tikite, kad jis būtų patrauklus ir kur dar jį būtų galima pritaikyti?
A. Kundrotaitė: Projekto pradžioje ši plastiška kreivė eskizuose atrodė utopinė ir neįgyvendinama. Pirminiai eskizai neturėjo jokios logikos ar pagrindo, kodėl jos reikia. Tačiau po ilgų diskusijų pradėjome tikėti, kad plastiška kreivė gali tapti Radviliškio simboliu – lėtuoju traukinuku. Atliktos analizės bei pritaikyti naujojo urbanizmo ir „design thinking“ metodai leido tai patvirtinti.
G. Marozaitė: Manome, kad lėtasis apžvalgos traukinys ateityje tikrai galėtų tapti reklaminiu ženklu, kuris puikiai reprezentuotų miestą. Plačios galimybės ir jo išskirtinumą perteikti kuriant informaciją apie miestą. Tiek reklaminėse skrajutėse, tiek turistiniuose žemėlapiuose ir kt.
E. Jautakytė: Taip pat vertėtų nepamiršti visos tvarkomos teritorijos, kuri taip pat veiktų kaip tam tikras miesto identiteto ženklas. Siekiama kompleksiško funkcinių zonų išdėstymo, numatant edukacines, pasyviąsias, aktyviąsias, kultūrines, komercines bei transporto infrastruktūros zonas, kurios skatintų socialinę įvairovę ir taptų tam tikru traukos centru.
Kokią miesto ateitį matote ir kaip toliau būtų galima plėtoti projektą?
A. Kundrotaitė: Atlikdamos analizę suvokėme, kad Radviliškis – didelį potencialą vystytis turintis miestas. Patogi geografinė padėtis, pradėtas kelias verslo sektoriaus plėtrai, sena istorija ir kiti aspektai sukuria daug miesto augimo galimybių. Manome, kad miestui pradėjus augti vertėtų numatyti centrinės jo dalies tęstinumą pietų kryptimi, sprendžiant traukinių stoties, kaip fizinio barjero, sujungimą, tolesnę plėtrą ir šiaurinės miesto dalies intensyvinimą.
E. Jautakytė: Istorine prasme didelę svarbą turi senoji, pietinė, miesto dalis, jai ir reikėtų skirti daugiausia dėmesio, juolab kad šiandien ji apleista. Vertėtų atgaivinti pramonės sektorių integruojant logistikos centrų funkciją. Tokiu būdu būtų skatinamas jaunų žmonių sugrįžimas į miestą. Tai galbūt ir pareikalautų miesto intensyvinimo, plėtros.
KTU nuotr.