Apie keturias dešimtis jaunųjų matematikų sausio 2 d. susirinko į Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultetą. Čia vyko jau ketvirtasis Lietuvos jaunųjų matematikų susitikimas.
„Renginys subūrė Lietuvoje ir užsienyje studijuojančius ar dirbančius matematikus, paskatino juos dar glaudžiau tarpusavyje bendradarbiauti. Šioje vienos dienos konferencijoje savo tyrimų sritis pristatė ir pranešimus skaitė doktorantai ir mokslininkai iš Kanados, JAV, Jungtinės Karalystės, Švedijos, Šveicarijos, Vokietijos ir Lietuvos universitetų“, – pasakojo VU Matematikos ir informatikos fakulteto prodekanas dr. Paulius Drungilas.
Konferencijoje dalyvavęs dr. Jonas Jankauskas šiuo metu stažuojasi Vaterlo universitete Ontarijuje, Kanadoje. Jo VU apginta disertacija „Polinomų aukščiai“ Stefano Banacho konkurse Lenkijoje nominuota kaip viena iš penkių geriausių Rytų Europos matematikos disertacijų ir viena geriausių 2012 m. mūsų šalyje apgintų disertacijų.
Paklaustas, su kokiais iššūkiais susiduria šių dienų jaunasis matematikas, dr. J. Jankauskas atsako: „Gyvenimo iššūkiai – susirasti vietą po saule, darbą, kuriame mano išsilavinimas, į profesinį tobulėjimą įdėtas laikas ir pastangos atneštų maksimalų rezultatą. Dar vienas labai labai didelis iššūkis – surasti laiko ir dėmesio draugams ir artimiesiems.“
Dr. Daiva Petkevičiūtė KTU studijavo taikomąją matematiką. Matematikos daktaro laipsnį įgijo Šveicarijos federaliniame technologijos institute Lozanoje (EPFL). VU ir KTU dirbanti jaunoji mokslininkė domisi matematiniu DNR molekulės mechaninių savybių modeliavimu.
Vis dėlto nemažai perspektyvių matematikų neretai pasirenka kitą gyvenimo kelią. Pasak dr. D. Petkevičiūtės, viena pagrindinių to priežasčių, ypač Lietuvoje, yra finansinė. Tačiau mergina įžvelgia ir kitą: „Turtingesniuose kraštuose, kur labai didelė konkurencija dėl mokslinio darbo vietų, mokslinės karjeros pradžia gali reikšti nuolatinį kraustymąsi iš vienos šalies į kitą ir nerimą dėl ateities, todėl kartais net ir gana stiprūs jaunieji mokslininkai tam nesiryžta.“
Dr. J. Jankauskas sako, kad prarandamas lyderystės jausmas. Į universitetą įstoja buvę olimpiadininkai, pripratę prie pergalių uždavinių sprendimo varžybose ir dėl to sulaukiantys dėmesio iš aplinkinių. „Metams bėgant, nugalėti darosi vis sunkiau – konkurentų išsilavinimo lygis susilygina; ne visi olimpiadiniai įgūdžiai išlieka tokie pat svarbūs moksliniame darbe. Sumažėja ir dėmesys, gaunamas kaip atlygis už pergales. Bendradarbiauti tampa produktyviau nei konkuruoti: pergalės atstumia nugalėtuosius, kurie nenori būti vien tik svetimos sėkmės veidrodžiai. Išnykus asmeninės lyderystės motyvui, moksliniame kelyje lieka tie, kurie turi stiprų polinkį į matematiką, ir tie, kurie sugeba performatuoti asmeninės lyderystės jausmą į komandinį“, – paaiškina jaunasis mokslininkas.
Jis priduria, kad žemas mokslininko ir dėstytojo profesijų prestižas mūsų šalyje jauno žmogaus taip pat neskatina rinktis akademinio kelio. Vis dėlto dr. J. Jankauskas labai norėtų grįžti dirbti į gimtinę. Tačiau tai priklausys ir nuo susiklosčiusių aplinkybių.
Mato Šileikio nuotr.