Šunų mityba: koks maistas mūsų augintiniams netinka

Turbūt dažnai užsinorime ne tik patys pasmaguriauti, bet ir palepinti savo augintinius. Pavyzdžiui, per Užgavėnes tikriausiai ne vienam norėjosi pavaišinti gardžiu blynu ar kitu skanėstu ir savo šunį. Tačiau veterinarijos gydytoja Vaida Velykytė perspėja: mūsų gardumynai šunims visiškai netinka. Vietoje jų jiems daug labiau tiks žalia mėsytė.

Ar galima savo mylimą šuniuką pavaišinti blynais?

Jokiu būdu. Blynai – mums, o ne šunims. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad šunys nevirškina pieno? Bet visų blogiausia yra kepimas. Joks keptas produktas šunims netinka. Šunys kilo iš vilkų, o vilkams niekas miške ant kelmelio blynų nekepė ir košės nevirė. Nebent pasakose.

Bet mes taip mėgstame nuo savo stalo duoti skanėstų – saldainių, šokolado, sausainukų.

Saldainiai ir šokoladas yra nuodas šunims. Jokiais būdais negalima šuniukų lepinti šokoladu. Visi saldūs skanėstai visiškai nenaudingi jiems.

Sako, kad šunys mėgsta alų.

Šunys nori visko, ką valgo ar geria jų šeimininkai. Alus yra alkoholis, o to šunims visiškai nereikia. Kadangi aluje gausu B grupės vitaminų, todėl kai kuriems šunims alus kvepia skaniai ir norisi jo palaižyti. Bet jeigu šuniui trūksta B grupės vitaminų, visada galima papildyti racioną alaus mielių papildais, o ne girdyti jį alumi (šypsosi – red. past.).

Tai kas yra tas tobulasis skanėstas? Kuo Jūs, kaip veterinarė, patartumėte šerti šunis?

Šunys yra mėsėdžiai, jų žarnynas, kasos fermentai, skrandžio rūgštys yra pritaikytos virškinti mėsai ir kremzlėms, tad geriausia juos šerti žalia mėsa. Racioną galima papildyti daržovėmis. Skanėstas – džiovinti natūralūs skaniukai.

Šunys labai pasikeitė nuo to laiko, kai buvo vilkai. Gal jie tapo visaėdžiai?

Šunys tikrai nepasikeitė tiek, kad taptų visaėdžiai. Virškinimo sistema išliko nepakitusi – nepasikeitė nei žarnyno ilgis, nei procesai, vykstantys jame. Šunys pasikeitė tik išoriškai.

Veterinarai žino, kad yra dvi tinkamos šunų šėrimo rūšys – RAW ir BARF. RAW, arba žalias maistas, – tai vištienos, jautienos, kalakutienos, ėrienos, arklienos ar kitos mėsos raumuo, taip pat kremzlės, gyvūnų plaučiai, kepenys, skrandžiai ir kt. Remiantis šia mitybos sistema, gabalai turi būti kuo didesni, kad šuo galėtų juos draskyti. Kur kas patogesnis būdas yra BARF – tai šėrimas susmulkinta mėsa, subproduktais ir daržovėmis. Trys saujos maltos mėsos, sauja subproduktų, sauja daržovių, keletas krevečių ar žuvies, kiaušinis. Tai – idealus šėrimo būdas.

Šerti šunį mėsa, sakoma, yra brangu.

Šėrimas žalia mėsa tikrai nėra brangesnis už šėrimą kokybišku sausu pašaru. Neretai netgi ir pigiau. Mėsos galima nusipirkti didesniais kiekiais, tereikia turėti šaldiklį. Tiesa, šeimininkai turi nemažai pasiskaityti, susiskaičiuoti, kiek kokių produktų reikia šuniui gauti kasdien, kad tai būtų visavertė mityba. Dažnas žmogus mano, kad „natūralus“ arba „naminis“ maistas yra košės su trupučiu virtos mėsos ir maisto atliekomis nuo stalo, bet tai tikrai nėra geras maistas šuniui. Laimei, pamažu kuriasi įmonės, kurios siūlo jau paruoštus vartoti, užšaldytus žalios mėsos ir daržovių mišinius. Bet tokių įmonių trūksta, kaip ir žmonėms trūksta žinių, kaip šerti šunis.

Ar sietumėte auglius, vėžį ir kitas ligas su mityba?

Taip, be abejo, ryšys yra. Visi konservantai, dažikliai, skonio stiprikliai – tai krūva chemijos, kurią šuo gauna su pigesniais sausais pašarais. Pačių brangiausių pašarų gamintojai stengiasi išvengti jų ar bent jau sumažinti jų kiekį. Deja, neįmanoma visiškai atsisakyti kai kurių nepageidaujamų produktų. Pirkdami pašarą, atkreipkite dėmesį, koks pirmas ingredientas nurodytas etiketėje. Pirmasis turi būti tas, kurio sudėtyje daugiausia, ir tai turi būti mėsa. Jei pirmi nurodyti kukurūzai ar soja, toks pašaras yra tokios pat vertės, kaip pjuvenos, tik turi skonį.

Kodėl dauguma veterinarų pardavinėja sausą maistą, jei jis nėra pats tinkamiausias?

Kai tenka rinktis, ar šuo valgys bet kokias atliekas, kotletukus ar rūkytą kumpelį, jau geriau tada tegul šuo ėda subalansuotą sausą pašarą. Kita vertus, gyvūnui, turinčiam tam tikrų sutrikimų, reikalinga speciali mityba. Tačiau ne tiek daug savininkų gali pagaminti specialaus maisto patys: tam reikia ir laiko, ir žinių. Gydomieji sausi pašarai kai kuriais atvejais yra tikras išsigelbėjimas.

Kas, be maisto, dar svarbu šunims?

Ko gero, svarbiausia šunims – gauti dėmesio iš šeimininkų. Neužtenka išvesti šunį į lauką ryte ir vakare po 15 minučių ir padėti dubenėlį puikaus pašariuko. Šuniui reikia įdomaus pasivaikščiojimo, žaidimų. Tuo džiaugsis bet kuris augintinis, jeigu tik yra sveikas. O gera mityba – pirmas žingsnis į sveikesnį gyvenimą.

Kas yra didžiausias nuodas?

Manau, kad didžiausias blogis šuniui yra nenuovokus savininkas, kuris šiais informacijos laikais sugeba nesužinoti, kas kenksminga šuniui ir toliau prižiūri ir šeria savo gyvūną netinkamai.

Kodėl tapote veterinarijos gydytoja?

Kiek prisimenu, visada norėjau būti „žvėriukų gydytoja“ – nuo tada, kai pradėjau kalbėti. Giminės klausdavo, kodėl nestojau į mediciną, juk gerai mokiausi, tėvai gyveno Kaune, būtų buvę labai patogu. Atsakydavau, kad gyvūnus myliu labiau. Esu labai laiminga dirbdama šį darbą, nusivylimą kelia tik tai, kad darbas nėra gerai mokamas ir gerbiamas. Jauni žmonės į veterinarus žiūri pagarbiau, tačiau dažnam pagyvenusiam žmogui mes vis dar šundaktariai.

Jūs ne tik veterinarijos gydytoja, bet ir veisėja. Kodėl nusprendėte veisti bulterjerus? Jie ne tie šunys, kuriuos pagirs kaimynė: „Koks mielas šuniukas!“

Bulterjerus pasirinkau dėl originalios išvaizdos, linksmo būdo ir išradingumo. Tai toks šuo, su kuriuo niekada neliūdėsite. Tiesa, bulterjerą turėtų rinktis žmogus, pasiryžęs mokytis jį pažinti arba turintis patirties su panašiomis veislėmis. Grynaveisliai bulterjerai pasižymi draugiškumu visiems žmonėms ir labai myli vaikus. Daugelis mano giminių, draugų ir netgi kaimynai, pabendravę su bulterjerais, dabar nuoširdžiai sako: „Kokie mieli šuniukai!“

Jūsų bulterjerai ruošiami terapijai – darbui su aklais vaikais, su seneliais.

Šiuo metu kalytės ruošiasi tapti rimtais terapiniais šunimis, o iki šiol dvejus metus lankėsi įvairiuose renginiuose ir bendravo su vaikais, seneliais ir neįgaliaisiais. Kol kas kaniterapija Lietuvoje neįteisinta. Mes labai stengiamės, kad ji valdžios būtų pripažinta kaip terapija ir akli vaikučiai, pirštu palietę šlapią šuniuko nosį, ne išsigąstų nepatirto jausmo, o krykštautų iš laimės ir vestų juos pavedžioti.

Parengė Inga Andrulevičienė