„Esminis Suomijos ir Lietuvos švietimo sistemos skirtumas yra tas, kad Suomijoje vaikas laikomas lygiaverčiu visuomenės veikėju, kaip ir suaugusieji“, – teigia Eglė Bogvilaitė, dirbanti viename iš šios užsienio šalies vaikų darželių ir per daugiau nei 10 metų gyvenimo Suomijoje laikotarpį sukaupusi itin didelį patirties bagažą. Lietuvė sutiko papasakoti apie Suomijos švietimo sistemą, kuri yra laikoma viena geriausių visame pasaulyje, ir pasidalyti įžvalgomis, ko gi reikėtų Lietuvai norint bent šiek tiek priartėti prie taip vertinamo suomiško ugdymo.
Kas lėmė Jūsų sprendimą išvykti į Suomiją?
Nuo pat vaikystės buvau maištingas vaikas ir visuomet svajojau apie geresnį pasaulį. Geresnį jį padaryti norėjau pati. Tai lėmė ir mano studijų pasirinkimą – studijavau politikos mokslus. Tuomet maniau, kad politika yra įrankis, galintis visuomenėje įdiegti pokyčius. Pasirodo, klydau. Dar studijuodama Lietuvoje, susidūriau su neadekvačiu studentų vertinimu, visiškai neefektyviais dėstymo metodais, prieigos prie informacijos trūkumais. Labiausiai man patiko iš kitur atvykstantys dėstytojai, nes jie vertino atsižvelgdami į tikrąsias studentų žinias, o ne į paskaitų lankomumą ir pranešimų konspektavimą. Studijų metai man buvo tarsi geležinė priespauda, kurioje trūko deguonies. Viskas pasikeitė, kai vieną dieną skelbimų lentoje pamačiau geltoną lapą su pasiūlymu dalyvauti „Erasmus“ studentų mainų programoje. Tuomet, 2004 metais, tai buvo naujiena, ne daug kas išdrįso vykti į užsienį. O aš išvykau.
Kuo gyvenimas Suomijoje skiriasi nuo gyvenimo Lietuvoje? Ar lengvai integravotės į naują aplinką?
Suomija mane iškart pakerėjo savo gamta, atšiauriu ramumu ir tvarka. O patekusi į akademinę aplinką gavau tai, ko trūko Lietuvos universitete: akademinio deguonies, lanksčius dėstymo ir atsiskaitymo būdus, kokybišką ir gausią informaciją, motyvaciją mokytis, lengvą prieigą prie technologijų.
Po pusę metų trukusios mainų programos grįžau į Lietuvą, bet nuolat jaučiau, kad nebegaliu čia pritapti.Pabaigusi studijas ir gavusi bakalauro diplomą, iš Lietuvos išvažiavau visam laikui.
Ar kalba nebuvo labai didelė kliūtis?
Nors Suomijoje susikalbėti angliškai yra lengva, mane iš pradžių labai slėgė tai, jog nesuprantu, ką žmonės aplinkui kalba vietine kalba. Kai visi tarpusavyje dalijasi informacija ir ji tavęs nepasiekia, imi jausti, kad tuoj sprogsi. Todėl aš pirmiausia ėmiau mokytis suomių kalbos ir naiviai tikėjausi, kad politikos magistro studijas tęsiu iškart po to, kai pramoksiu suomiškai.
Kada supratote, jog darbas su vaikais yra kaip tik Jums?
Besimokydama kalbos gavau pasiūlymą padirbėti mokytojos asistente. Tada susižavėjau suomiškais mokymo metodais ir pamačiau, kad vaikų mokymas ir ugdymas yra tai, kas gali pakeisti pasaulį. Savo akimis mačiau, kaip našlaičiai, karo pabėgėliai, vaikai, neturintys jokio materialaus turto, jokių artimųjų, išmokę svetimos kalbos, puikiai integruojasi šalyje, užauga, siekia aukštojo mokslo, tampa išsilavinusiais piliečiais. Tuomet man atsivėrė akys, kad būtent vaikai yra svarbiausias ateities elementas. Kaip ugdysime vaikus, tokią visuomenę ir kursime. Net ir lietuvių patarlė sako: „Lenk medį, kol jaunas.“
Dirbote su moksleiviais, o dabar dirbate vaikų darželyje. Ar darbas su skirtingo amžiaus vaikais labai skiriasi? Kuri darbo vieta Jums yra priimtinesnė?
Dirbdama su įvairaus amžiaus vaikais pastebėjau, kad svarbiausias raidos etapas yra ankstyvasis, ikimokyklinio amžiaus. Mažas vaikas iš aplinkos sugeria viską. Tinkamai ir laiku suteikdami vaikams žinių, saugumo jausmą, rodydami tinkamą pavyzdį, mes paruošiame juos tolesniam etapui. Kokį pasaulį jiems nupiešime, tokį jie matys ir plėtos toliau. Kokius vaikus paruošime darželyje, tokie jie ateis į mokyklą. Ko bus išmokyti mokykloje, tai skleis ir suaugę. Todėl darbą su pačiais mažiausiais vaikais laikau reikšmingiausiu ir svarbiausiu. Žinoma, darbas su kiekvienos amžiaus grupės vaikais turi savo iššūkių. Pvz., lopšelinio amžiaus mažyliams labiausiai reikia elementarios priežiūros, laikymo ant rankų. Su didesniais vaikais prasideda didžiųjų atradimų ir pažinimo metas. Mokykloje – efektyvus išmokimo etapas ir t. t. Suprantant vaikų poreikius yra lengva su jais dirbti. Man niekada nekilo jokių sunkumų ar nesusipratimų. Visada jaučiau didelį vaikų, tėvų, vadovų palankumą.
Ar Lietuvos ir Suomijos švietimo sistema turi didelių skirtumų?
Esminis Suomijos ir Lietuvos švietimo sistemos skirtumas tas, kad Suomijoje vaikas yra laikomas lygiaverčiu visuomenės veikėju, kaip ir suaugusieji. Visais būdais stengiamasi nusileisti iki vaiko lygmens, jį suprasti, išklausyti, padėti jam. Dideliu mokytojo noru išmokyti mokinį yra pagrįsta šios šalies švietimo sistema. Kuriami patys įvairiausi metodai, kad mokomieji dalykai taptų kuo patrauklesni, lengviau išmokstami ir aiškiai suprantami.
Rašote tinklaraštį suomiskas-ugdymas.blogspot.lt. Dėl kokių priežasčių nusprendėte su lietuviais dalytis suomiško ugdymo principais?
Mintis pradėti rašyti tinklaraštį kilo todėl, kad Lietuvos žiniasklaidoje matydavau daug netikslios informacijos apie Suomijos švietimą. Be to, sukaupus didelę asmeninę patirtį kilo noras ja pasidalyti. Pastebiu, kad Lietuvoje labai trūksta kokybiškos informacijos pedagogams ir tėvams. Rengiamos didžiulės konferencijos ir seminarai apie dalykus, kurie Suomijoje jau seniai yra kasdieniški ir savaime suprantami. Matydama informacijos stoką Lietuvoje, žinojau, kad pradėdama rašyti galiu bent šiek tiek užpildyti šią spragą.
Tinklaraščio rašymas atima daug mano laisvalaikio ir yra visiškai savanoriška veikla. Labai tikiuosi, kad nors vienas mano parašytas sakinys įkvėps tėvus ar pedagogus imtis ko nors naujo, galbūt tai kokiam nors vaikui palengvins gyvenimą. Tokios mintys ir tikslai mane motyvuoja. Sulaukiu iš skaitytojų padėkų už įdomius straipsnius. Noriu ir viliuosi, kad vieną dieną Lietuva bus šalis, į kurią norėsis grįžti, auginti joje vaikus. Todėl stengiuosi bent šiek tiek prisidėti prie to rašydama ir perduodama gerąją suomių patirtį.
Ar nebuvo minčių grįžti į Lietuvą ir su vaikais dirbti gimtinėje?
Pasakysiu atvirai – labai norėčiau dirbti gimtinėje, perduoti tai, ką esu įgijusi valstybėje, kurios švietimo sistema laikoma geriausia pasaulyje. Tačiau matydama, kokį atlygį gauna Lietuvos pedagogai, net negalvoju apie grįžimą. Man labai gaila, kad Lietuvoje yra nevertinamas toks svarbus darbas ir nesirūpinama valstybės ateitimi. Lietuviai turi tokį bruožą – „eiti iki galo“. Kitaip tariant, matydami problemą jos nespręsti, nesistengti numatyti naujų problemų ir siekti užkirsti joms kelią. Problema pripažįstama tik priėjus liepto galą, kai jos sprendimo sąnaudos yra milžiniškos.
Kokių naujovių ragintumėte imtis tobulinant Lietuvos švietimo sistemą? Kas mūsų švietimo sistemą bent šiek tiek priartintų prie taip giriamo suomiškojo švietimo?
Lietuviams, visų pirma, reikėtų keisti požiūrį į vaiką. Tai yra žmogus, kuriam reikia daug meilės ir pagalbos. Auklėjant ir ugdant vaikus, reikėtų atsisakyti asmeniškumų, ambicijų ir į šį užsiėmimą žiūrėti kaip į paprasčiausią darbą. Ir, bene svarbiausia, visada pagalvoti, kokios galimos priežastys lemia netinkamą vaiko elgesį, ir pradėti keisti tas priežastis, o ne vaiko elgesį. Taip pat siūlyčiau investuoti į pedagoginių studijų kokybės kėlimą ir pedagogų paruošimą, o jau esamiems pedagogams organizuoti mokymus, suteikti kokybiškos informacijos ir vadinamųjų darbo įrankių, kad jie jaustų komfortą, pasitikėtų savo jėgomis ir kompetencija.
Dėkoju už pokalbį.
Jolanta Petrūnaitytė
Nuotrauka iš asmeninio E. Bogvilaitės albumo