Vasaros atostogų metu edukacinė programa „Gatvės gyvos vaikams“ kviečia vaikus tyrinėti viso pasaulio pripažintas, į garsiuosius UNESCO sąrašus įtrauktas Lietuvos paveldo vertybes. Viena iš jų, pristatoma kartu su „Kristupo festivaliu“, – lietuviškos sutartinės.
Apie tai, kokios reikšmingos sutartinės yra tautinio paveldo kontekste ir ko jos gali išmokyti vaikus, kalbamės su edukacinės programos organizatoriais bei sutartinių edukatore Toma Čepaite.
Į UNESCO sąrašą įtraukta nemateriali vertybė
Nematerialus kultūros paveldas – tai įvairios išraiškos formos, kurias bendruomenė pripažįsta savo kultūros paveldo, savo tapatybės dalimi. Tai, jog dėl savo unikalumo ir gyvybingumo sutartinės, lietuvių polifoninės dainos, įtraukos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, suteikia joms svarios reikšmės viso pasaulio kultūros kontekste. Tačiau kartu šalis įpareigojama plėtoti šią tradiciją – turi būti kaip įmanoma labiau užtikrinamas bendruomenės įsitraukimas, tradicijos perėmimas jaunesnėje kartoje. Svarbu ir tai, jog tradicijai turi būti leista išlikti „gyvai“: apribojimai, autentiškumo siekis neturi tapti kliūtimi saugant nematerialų kultūros paveldą. Tad siekiant perteikti sutartinių meną jaunajai kartai reikia ieškoti įtraukiančių, įdomių, vaikų suvokimą atitinkančių priemonių.
„UNESCO tematika iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti sudėtingai perteikiama vaikų kalba. Tačiau atidžiau patyrinėjus mūsų išskirtines paveldo vertybes ir pažvelgus į jas kaip į gyvą mūsų aplinkos dalį atsiveria įvairiausios galimybės pristatyti paveldą įtraukiančiais, kūrybiškais ir smagiais metodais. Pristatyti sutartines vaikams iš pradžių ir mūsų komandai atrodė drąsus pasirinkimas – juk jas giedoti taip sudėtinga! Tačiau įsitikinome – vaikams jos gali tapti savotišku žaidimu, įtraukti į procesą ir sudominti“, – teigia „Gatvės gyvos vaikams“ vadovė Viktorija Bružaitė-Kazlauskienė.
Archajiškos giesmės, skatinančios sutarti
Paklausta, kuo ypatingos yra lietuviškos sutartinės ir kokia jų kilmė, etnomuzikos edukatorė Toma Čepaitė supažindina, jog ,,pats terminas „sutartinės“ kilęs iš veiksmažodžio „sutarti (suderėti)“. Šie sekundiniai sąskambiai, kurie šiuolaikinei ausiai gali skambėti disonansiškai, liudija visai kitokį, archajinį estetikos suvokimą. Tekstuose gausu įvairiausių garsažodžių – linago, sodauto, judabra, tatato ir t. t., kurių prasmės mes nebežinome. Šie požymiai leidžia manyti, kad tai yra labai archajiškos giesmės. Liaudyje jos ir buvo vadinamos giesmėmis, ne dainomis, tai rodo tam tikrą jų sakralumą. Dar XIX a. istoriniuose šaltiniuose yra minima, kad moterys mokėjusios tokių slaptų giesmių, kurių žodžius labai gerbusios ir kurie buvo laikomi nekeičiamais. Taigi tai ne tik senas žanras, perduodamas iš kartos į kartą, bet ir autentiškas, kai stengiamasi nieko nekeisti. Visa tai rodo, kad sutartinės iš esmės yra apeiginė, ritualinė muzika“.
Taip pat ji prideda, jog sutartinės tam tikrais aspektais primena iš Rytų mus pasiekusias sakralines mantras, nors tuo pačiu metu gali skambėti labai moderniai: „Svarbus, archajiškumą liudijantis sutartinių bruožas yra tai, kad visa muzika sukasi ratu, juda cikliškai, nėra kaitos. Tuo jos primena mantras, šiandien sutartinės netgi dažnai giedamos per įvairias kolektyvines meditacijas ir pan. Įdomu ir tai, kad nors sutartinės labai archajiškas žanras, jos skamba labai moderniai, sąskambiais primena kompozitorių modernistų kūrybą, savo struktūra – minimalizmo estetikos principus.“
Sutartinės kaip patyriminė edukacija vaikams
„Visų pirma, manau, jog svarbu supažindinti su savos tautos paveldu, kad vaikai žinotų, jog yra tokios sutartinės, kodėl jos įdomios ir vertingos ne tik mums, bet ir pasauliui. Tai galbūt pažadins pasididžiavimą savo tautos palikimu, susidomėjimą ir smalsumą toliau domėtis tradicine kultūra“, – paklausta, kodėl sutartines naudoja kaip edukacijos priemonę, atsakė T. Čepaitė.
Taip pat, anot jos, „sutartinių giedojimas vaikams gali skatinti susikaupimą, dėmesio laikymą, vienas kito klausymą – kada reikia įstoti, kurios grupės klausyti, kada nebedainuoti. Ypač kaitaliojant sutartinių tipus, kur vis skirtingas dainavimo principas: tai ta pati melodija dainuojama kanonu, tai kelios skirtingos melodijos dainuojamos vienu metu ir t. t. Jiems darosi įdomu: o, čia jau kažkaip kitaip reikia dainuoti. Tai taip pat skatina bendruomeniškumą, kolektyviškumą.“
Šiuos argumentus, kodėl visapusiška ir įvairi edukacija yra svarbi vaikų vystymuisi, papildo ir Kristupo festivalio meno vadovė Jurgita Murauskienė: ,,Vienas iš pagrindinių Kristupo vasaros festivalio tikslų – visuomenės švietimas plačiąja prasme. Įrankiai, kuriais šio tikslo siekiame, labai įvairūs – nuo naujausių muzikinių tendencijų pristatymo iki specialių programų sukūrimo. Tai mums labai svarbu, nes ateities visuomenei keliami aukšti kūrybiškumo reikalavimai. O daugybės atliktų mokslinių tyrimų rezultatai pateikė svarius įrodymus, jog vaikų dalyvavimas kultūroje (tiek aktyvus, tiek pasyvus) teigiamai veikia kognityvinį vystymąsi, emocines kompetencijas, labai svarbias tolesnei sėkmingai asmenybės raidai. Taigi bendradarbiavimas su „Gatvės gyvos vaikams“ visiškai atliepia mūsų viziją, kokią ateities Lietuvą norėtume matyti.“
Organizatorių nuotr.