Pietryčių Šveicarijoje, kalnuotame Graubiundeno (Graubünden) kantone esančiame Sankt Morice (St. Moriz), įkurtame 1750 m aukštyje, šventojo Mauricijaus parapijoje, jau ketverius metus darbuojasi lietuvis kunigas, vikaras Audrius Micka. Kalbamės su juo apie atsakingiausią gyvenimo sprendimą, gyvenimą bei darbą Šveicarijos kalnuose ir įvairiapusę patirtį.
Kunige Audriau, papasakokite apie savo vaikystę.
Vaikystė mano prisiminimuose iškyla kaip gražiausia pasaka. Šeimoje buvau ilgai lauktas ir mylimas vaikas. Tėvai, sąžiningi ir darbštūs žmonės, nuo vaikystės skiepijo krikščioniškas vertybes. Dešimt metų vyresnis brolis man visada buvo autoritetas. Su juo ir dabar sieja glaudus dvasinis ryšys. Ir dar močiutė, apglėbusi neblėstančiu rūpestingumu ir neišsenkančia meile.
Tėvai mokė gyventi, brolis – būti draugu, močiutė mokė gyvenimiškos išminties ir rūpinosi mano dvasiniu auklėjimu. Tai ji atvedė į bažnyčią, išmokė pirmų maldų. Įstojus į seminariją, džiaugėsi ir laukė mano kunigystės šventimų. Nesulaukė… Išėjo palikusi nebaigtus darbus, nesukalbėtus poterius, nesulaukusi mano padėkos žodžių. Nežinau, ar ji paskubėjo išeiti, ar aš pavėlavau padėkoti…
Kodėl norėjote tapti kunigu?
Nuo vaikystės lankiausi Aukštosios Panemunės bažnyčioje. Ten mane žavėjo viskas: degančios žvakės, varpelių skambėjimas, smilkalų kvapas, iš sakyklos kalbantis kunigas. Jau tada atmintin giliai įsirėžė vienas pamokslas apie slibiną ir narsųjį karžygį šventąjį Jurgį.
Prisimenu, kad bažnyčioje laikas prabėgdavo labai greitai, man ten tikrai buvo gera ir įdomu. Norėjau visko: giedoti chore, dalyvauti procesijose, patarnauti Mišiose. Norėjau jaustis reikalingas ir kažkada supratau, kad noriu būti kunigu. Dabar manau, kad tai nebuvo vien tik vaikiškos užgaidos. Kai žvelgiu retrospektyviai, suvokiu, kad šis noras buvo mano gyvenimo tikslas. Bijojau jį prarasti. Todėl, būdamas gimnazistu, meldžiausi ir prašiau, kad Dievas nesumažintų šio noro, nesumažintų pasiryžimo ir užsidegimo. Atsigręždamas į savo praeitį, regiu stiprų Jo kvietimą ir tvirtą mano paties norą, virtusį labai aiškiu ir stipriu „taip“.
Nuėjau ilgą kelią, mano tikėjimą brandino šv. popiežiaus Jono Pauliaus II, palaimintosios Motinos Teresės, tėvo Stanislovo, brolio Rožė epocha. Be to, sutikau daug kunigų, kurie parodė sektinus kunigiško gyvenimo pavyzdžius. Patyriau ne vieną išbandymą, jie leido įsitikinti, kad tikrai esu šaukiamas tarnystei. Dievas nesumažino noro būti kunigu.
Gal galite papasakoti, kokį sunkiausią sprendimą gyvenime teko priimti?
Aš jį pavadinčiau ne sunkiausiu, o atsakingiausiu. Be abejo, tai sprendimas dėl kunigystės. Supratau, kad jį priimti galiu tik kartą ir negrįžtamai. Jaučiausi tam pasiruošęs, bet kankino abejonės – ar esu to vertas? Dažni pokalbiai su kunigu, ilgi svarstymai, dvasiniai ieškojimai, religinės literatūros skaitymas, malda skatino mane vis giliau ir giliau pažvelgti į savo vidų. Tai buvo susikaupimo ir dvasinių ieškojimų metas: baigęs Kauno „Rasos“ gimnaziją (dabar VDU „Rasos“ gimnazija), įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą; išlaikęs paskutinį pirmo kurso sesijos egzaminą, nunešiau dokumentus į Kauno kunigų seminariją.
Šventimus gavote 2014 m. lapkričio 15 d. Kūro (Chur, Šveicarija) katedroje iš vyskupo dr. Vituso Hounderio (Vitus Hounder) rankų. Kodėl Šveicarijoje, o ne Lietuvoje?
Kodėl Šveicarija? Tikėjimas valstybių sienų nepaiso. Katalikų bažnyčia visame pasaulyje viena. Studijos Romoje atvėrė platesnį pasaulio vaizdą. Man tai buvo ne tik žinios, bet ir nauja, neįkainojama patirtis. Dabar žinau, kad gyvenime už viską reikia susimokėti. Už laimę ir sėkmę taip pat.
Dievo valia patekau į Šveicariją. Neslėpsiu – nebuvo lengva, kai teko išvažiuoti, juo labiau kad važiavau į nežinią. Viską priėmiau kaip išbandymą. Pirmiausia apsistojau Vokietijoje, savanoriavau Vasario 16-osios gimnazijoje.
Visada norėjau greito rezultato. Kantrybė šiuo atveju nebuvo mano sąjungininkė. Atrama ir paguoda tuo metu buvo tik malda ir tikėjimas. Išmokau naujai pasitikėti Dievu ir, svarbiausia, išmokau dėkoti Jam už suteiktas malones. Meldžiausi, kad mano viltys ir svajonės taptų realybe. Taigi netikėtai susiradau darbą mažoje parapijoje Šveicarijos kalnuose. Ten man buvo suteikta galimybė pagilinti teologines žinias ir įgyti sielovadinio darbo praktinių įgūdžių aukštojoje mokykloje. Netrukus manęs paklausė, ar esu pasiruošęs dirbti kunigu Šveicarijoje. Supratau, kad neturiu teisės išrauti to, ką Viešpats mano širdin įdėjo. Nedvejodamas ištariau tvirtą „taip“.
Gyvenote Kaune, Romoje, Vokietijoje, studijavote Kauno kunigų seminarijoje, Popiežiškajame šv. Grigaliaus universitete Romoje, Kūro aukštojoje mokykloje Šveicarijoje. Natūralu, jog galite palyginti gyvenimą ir studijas šiose šalyse.
Pirmąsias savarankiško gyvenimo pamokas gavau Kauno kunigų seminarijoje. Čia nuo pirmosios dienos reikėjo išmokti savarankiškai tvarkytis buityje, paklusti, atlikti pavestas pareigas, laisvalaikį suderinti su mokslais. Į teologijos studijas pasinėriau su pasimėgavimu. Sunku nebuvo. Pamilau seminariją, kuri tapo mano antraisiais namais. Po ketverių studijų metų seminarijos vadovybės sprendimu išvykau mokytis į Romos šv. Grigaliaus universitetą. Gyventi teko vokiškoje aplinkoje, o studijuoti – itališkai. Tai buvo tikrai didelis iššūkis. Dvi iš esmės naujos užsienio kalbos. Vokiškai šiek tiek kalbėjau, o itališkai nemokėjau nė žodžio. Daugiakultūrė aplinka, skirtingos tradicijos, požiūriai vertė iš naujo pažvelgti į save, kažko atsisakyti, kažką išmokti, o prie kai ko ir prisitaikyti.
Su malonumu prisimenu studijas Šv. Grigaliaus universitete. Šis vardas – ne tik graži tradicija ar garbė, bet ir atsakomybė, aukšta dėstytojų kvalifikacija. To paties reikalaujama ir iš studentų. Kai dėstytojas juokaudamas pasako, kad pirmąsias aštuonias kalbas buvo sunkoka išmokti, bet kitos, ėjusios po to, nesukėlė problemų, supranti, kad tokių kompetencijų pasitaiko ne kiekviename universitete.
Gyvenimas ir studijos Šveicarijoje atvėrė naujas erdves ir požiūrį į žmogų. Garsieji Šveicarijos referendumai įrodė, kad nėra būtina, jog visi žmonės galvotų vienodai. Svarbu, kad kiekvienas galėtų išsakyti savo nuomonę ir būti tikras, jog į ją bus atsižvelgta. Čia tikrai svarbiausias yra žmogus. Džiaugiuosi, galėdamas gyventi šalyje, kuri niekada neturėjo karaliaus, kuri nepatyrė karo baisumų ar visa griaunančių gamtos stichijų. Čia žmogus gyvena ramiai ir saugiai. Kalnai – ypatinga vieta. Gamtos didybė, jos grožis leidžia pajusti, kokie menki esame ir koks didis yra Tas, kuris visa tai sukūrė.
Sankt Morice apie 5000 gyventojų, 3000 iš jų – katalikai. Darbuojatės kartu su klebonu Jurgiu Stukeriu (Jürg Stuker). Papasakokite apie sielovados veiklą, parapijiečius.
Pirmieji evangelikai-reformatai Šveicarijoje atsirado XVI amžiuje. Iš čia jie pasklido po visą Europą. Graubiundeno kantonas buvo labai paveiktas reformacijos. Tikėjimo klausimai čia buvo sprendžiami labai demokratiškai. Tapti reformatais ar likti katalikais kiekvienas miestelis sprendė balsuodamas. Ir iki šiol jokių ginčų ar nesutarimų tarp katalikų ir reformatų nekyla, jie gyvena draugiškai ir dažnai kartu rengia ir švenčia šventes.
Kalnuose gyvenimo tempai sulėtėja. Kartais ir skubėti nėra kur, kai dėl sniego gausos ar sniego lavinų pavojaus uždaromi keliai. Lietuviškasis modelis – kunigui sėdėti klebonijoje ar raštinėje ir laukti žmonių – čia nefunkcionuotų. Su parapijiečiais, kurie vėliau tapo geriausiais mano draugais, atvėrė savo širdis ir namų duris, susipažinau įvairiai: po šv. Mišių prie puodelio kavos, aplankęs juos ligoninėje, vaikščiodamas ežero pakrante ar miestelio šventėje.
Bažnyčioje daug pastoracinės veiklos. Kunigystė neapsiriboja vien tik sakramentų teikimu. Dirbama su visų amžiaus grupių parapijiečiais. Su evangelikais-reformatais kartu organizuojame daug bendros pastoracinės ir karitatyvinės veiklos. Sankt Moricas – slidinėjimo kurortas, čia atvyksta daug turistų, jie pagyvina miestelio ir parapijos gyvenimą.
Parapijoje yra net šešios bažnyčios. Pati gražiausia, pavadinta Taikos Karalienės vardu, buvo pastatyta po Pirmojo pasaulinio karo – tai šventovė taikai.
Apibendrindamas galiu pasakyti, kad manojoje kasdienybėje nėra monotonijos ar nuobodulio. Veiklos ir darbai labai įvairūs, todėl visada teikia džiaugsmą.
Kas Jūsų darbe sunkiausia?
Kunigo darbas nėra paprastas. Į kunigą dažnai kreipiasi skausmų kamuojami, nelaimės ištikti ar vilties netekę žmonės. Sunkiausia būna surasti tinkamą paguodos žodį. Negaliu ištarti banalios frazės: „Viskas bus gerai“, jeigu pats tuo netikiu. O kaip nuraminti motiną, laidojančią savo vaiką? Kokiais žodžiais į ją prabilti? Nelengva. Man svetimo skausmo nėra. Kai Kristus penkiais kepalėliais duonos pamaitino minią, suprantu, kad tai buvo ne tik stebuklas, bet ir menas. Šitokio meno mokausi.
Ar kunigystė – tai auka?
Visuomenėje nusistovėjusi visiškai kitokia aukos samprata. Dažnai ji tapatinama su kančia, skausmu. Senajame Testamente aukojimo ir aukos prasmė kitokia. Auka – tai padėka, dovana. Jei paklaustumėte, ar kunigystė – dovana, atsakyčiau: „Taip, tai ne tik dovana, bet ir malonė.“ Kristaus kančia buvo meilės dovana žmogui. Kunigystė nieko neatima, neapsunkina. Reikėtų paminėti ir tai, kad kunigystė neapsaugo nuo žemiškų blogybių. Mokėjimas duoti, dovanoti su džiaugsmu yra tikroji aukos prasmė. Aukodamas ar aukodamasis žmogus praturtina save, jei šios sąvokos neapkartintos kančios, vergystės ar kankinio prieskoniais.
Įvardykite, Jūsų manymu, tris didžiausias šiuolaikinės visuomenės ydas.
Puikybė, gobšumas, pavydas. Visos didžiausios pasaulio tragedijos kyla iš jų.
Kaip tai įveikti?
Popiežius Pranciškus ateinančius bažnytinius metus paskelbė Gailestingumo metais. Pats laikas ne kalbėti apie gailestingumą, o juo gyventi. Kiekvieną vakarą skirkime bent tris minutes apžvelgti dienai, apmąstyti, kas pavyko, o kas nelabai ir kodėl. Reikia mokytis būti gailestingam ne tik artimui, bet ir sau.
„Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes jau esame atleidę savo kaltininkams“, – tai pažodinis maldos tekstas. Prieš pradėdami melstis „Tėve mūsų“, turėtume prisiminti šią mintį. Tai reiškia: jei nesame atleidę, negalime pradėti melstis. Pirmiausia atleidimas, susitaikymas, po to malda. Esu įsitikinęs, kad gailestingumu vedini galime įveikti daug problemų.
Ar žmogus supranta, kad puikybė visada yra skurdi, džiaugsmas – laikinas ir trapus, o kančia gali būti tauri? Jei savo puikybę nugalėsime vienu žodžiu „atleisk“, sielvartą užgniaušime ištardami „tebūnie“, o lūkesčius ir viltis sudėsime į žodį „tikiu“, mūsų sielos neabejotinai nuskaidrės. Rezultatus pamatysime greitai: suklupęs žmogus pakils, palūžęs – atsities, o išpuikęs – nusilenks. Malda daro stebuklus.
Sankt Morico kalnų kurortas laikomas pirmuoju Europoje žiemos kurortu ir žiemos turizmo Alpėse pradininku. Tai koks gi Jūsų laisvalaikis, pomėgiai?
Pirmiausia noriu pasakyti, kad kunigas aš esu ir laisvalaikiu, kurio ne taip daug teturiu. Kadangi Sankt Moricas – kurortinis miestelis, tad atradau turizmą. Kelionė traukiniu per kalnus iki pirmojo didesnio miestelio prilygsta dviejų valandų stebuklinei gamtos pasakai. Laisvu laiku sėdu į traukinį ar automobilį ir stengiuosi kuo daugiau pažinti nuostabios Šveicarijos, jos kultūros, pažinti žmones, susipažinti su regionais, paskanauti tradicinių patiekalų. Sankt Moricas įkurtas kalnų apsuptyje. Nuostabūs slėniai – tai maži gamtos rezervatai be mašinų ūžesio, beveik nepaliesti žmogaus. Dažnai einu pasivaikščioti, o jei kelias ilgas, visada galima važiuoti arkliais. Pradėjau mokytis slidinėti, žaisti tenisą, retkarčiais važinėju dviračiu, nors man, kaip Lietuvos lygumų žmogui, dviračio mynimas kol kas dar iššūkis. Į Sankt Moricą važiuoja nuostabus UNESCO paveldo vardą turintis traukinys, tad tenka bendrauti ir su svečiais – tai taip pat labai maloni mano laisvalaikio dalis.
Oficialus kurorto simbolis – saulė, per metus ji čia šviečia tris šimtus dienų. Trumpa kavos pertraukėlė balkone žiemą ar vasarą, kai akys klaidžioja kalnų keteromis ar sniego viršūnėmis, – nepakartojamas laikas.
Kokia geriausia Jūsų charakterio savybė?
Niekada negalvojau apie tai… Nelaikau pykčio širdyje. Stengiuosi gyventi vadovaudamasis taisykle: nuoskaudą pamiršti tuoj pat, įžeidimą atleisti nedelsiant. Turiu prisipažinti, kad man tai sekasi. Bet ar tai būdo bruožas, ar krikščioniškosios moralės nuostata? Džiaugiuosi, kad ji man artima ir priimtina. Be abejo, tai nereiškia, kad nejaučiu skaudaus įžeidimo kirčio ar nepažįstu nuoskaudos ašarų skonio. Gyvenimas man šitų išbandymų nepašykštėjo.
Mano gyvenimo kredo dabar: tai, kas aš esu, – tai Dievo dovana man, tai, ką aš darau, – mano padėka Dievui už tai, kas esu.
O kokia savybė blogiausia?
Nemoku pralaimėti. Pralaimėti – tai atsisakyti savo tikslo, patirti neįgyvendintų siekių kartumą, išduoti svajonę arba net leisti ją sutrypti kitiems. Tada klausiu savęs: „Gal mano tikslas buvo nerealus, neįgyvendinamas?“ O kartais net svarstau: „Ar vertėjo įdėti tiek daug darbo, eikvoti jėgų ir laiko dėl pergalės, kuri man nelabai reikalinga?“ Suprantu, kad sėkmė ne visada lydi mūsų viltis ir ne visada gausiai vainikuojamas mūsų darbas, bet pralaimėti vis tiek neišmokau.
Koks artimiausias Jūsų tikslas?
Įstrigo neseniai popiežiaus Pranciškaus pasakyti žodžiai, kad ištuštėjusios bažnyčios virsta muziejais. Popiežius taip pat priminė, kad Maria – Geroji Patarėja – Kanos vestuvėse nurodė: „Darykite viską, ką Jis jums lieps.“ Tai ir yra mano kunigystės tikslas ir kelio nuoroda: daryti viską, ką Kristus man lieps, kad būčiau Dievo vertu kunigu ir netapčiau muziejininku.
Ko palinkėtumėte žmonėms?
Silpnumo akimirką – stiprybės, puikybės valandą – nuolankumo, skausme – ištvermės, varge – vilties, o kiekvieną kasdienybės akimirką – dėkingumo.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Birutė Augustanavičiūtė
Nuotraukos iš pašnekovo asmeninio archyvo