Gydytoja dietologė Rūta Petereit pataria, kaip nesunkiai pereiti prie subalansuotos mitybos, užtikrina, kad pradėti gyventi sveikai niekada nėra per vėlu. Aktorė Kristina Savickytė-Damanskienė dalijasi mažomis gudrybėmis, kaip prie sveikos mitybos pratina septynmetį sūnų.
Jokių kardinalių pokyčių
Auksinė taisyklė – viską daryti mažais žingsneliais. R. Petereit sako, kad norintys gyventi sveikiau neturėtų imtis kardinalių pokyčių. Staiga pradėti misti vien morkomis ir brokoliais – ne išeitis. „Tai neveikia. Reikia viską daryti pamažu ir suprasti, kad jeigu keičiasi gyvenimo būdas, tai turi virsti natūraliais įpročiais. Gersiu pakankamai vandens, žiūrėsiu produktų etiketes. Rinksiuosi produktus, kuriuose mažiau cukraus. Pavyzdžiui, įsivesiu taisyklę, kad šią savaitę valgysiu produktus, kurių šimte gramų cukraus yra mažiau nei penki gramai. Taip kur kas lengviau, nes išsikeliama užduotis nereikalauja didelių valios pastangų, – sako gydytoja ir pataria susidaryti mitybos dienotvarkę: susižymėti, kokiu metu ir ką valgome. – Tada žmogus kitomis akimis pažvelgia. Nėra idealių žmonių. Visi kur nors suklumpame. O pasitelkę savistabą galime sau padėti arba kreiptis į specialistus.“
Jokio maisto visiškai atsisakyti nereikia. Draudimais tik darome sau meškos paslaugą. „Reikia savęs paklausti: „Ar aš to noriu? Ar tai mano sveikatai palanku?“ Kuo labiau drausim, tuo labiau norėsis to produkto. Jei jaučiate silpnybę šokoladui, reikėtų savo dienoraštyje pažiūrėti, kuriuo paros metu jo norite. Jeigu norite po pietų, galbūt nepakankami buvo pietūs. O gal noras kilo po nemalonaus skambučio, patirto streso. Natūralu, kad žmogus nori nusiraminti. Saldus maistas ne tik pakelia cukraus kiekį. Smegenyse išsiskiria ir laimės hormonas dopaminas – žmogus atsipalaiduoja, – aiškina R. Petereit ir primena, kad atsipūtimui nebūtinas maistas, atsipalaiduoti galima ir kitais būdais. – Sportas, įdomi knyga ar filmas, kitos mėgstamos veiklos taip pat skatina dopamino išsiskyrimą.“
Niekada nėra vėlu
Vakarų pasaulyje sparčiai populiarėja „mindfulness“ filosofija. „Jeigu noriu traškučių, galiu jų nusipirkti, su draugais, šeima ar vienas paskanauti. Bet darau tai dėmesingai: pasižiūriu, pauostau, mėgaujuosi. O ne alkanas sušlamščiu. Nieko tokio, jei vieną ar du kartus per savaitę suvalgysi šokolado. O galbūt tinkamą šokoladą pasirinksi. Su mažai cukraus, daug kakavos“, – sako R. Petereit.
Gydytoja patikina, kad pokyčiams niekada ne per vėlu. Tačiau tai nereiškia, kad sveikatai palankią mitybą galime atidėti vėlesniems gyvenimo tarpsniams. „Amžiaus limito nėra. Tik reikia atsiminti, kad mes nuo vaikystės turime paisyti sveikatai palankaus gyvenimo būdo taisyklių. Nuo trisdešimties metų mūsų medžiagų apykaita lėtėja. Kuo vėliau suprasime savo įpročius, tuo sunkiau bus. Penkiasdešimtmetis maitintis taip kaip dvidešimtmetis nebegali. Poreikiai darosi mažesni“, – sako gydytoja. Svarbu nepamiršti, kad mityba tėra vienas sveiko gyvenimo komponentų. Visumai pasiekti reikalingas poilsis, miegas, streso valdymas, fizinis aktyvumas.
Vaiką pratina pasirinkti
Aktorė ir renginių vedėja K. Savickytė-Damanskienė mitybą vadina „amžinu ieškojimu“, tačiau mano, kad sveikų įpročių vaikams priverstinai diegti nereikia – pakanka sukurti jų susiformavimui palankią aplinką. „Nebandau vaikams diegti, ką jie turi valgyti, bet stengiuosi, kad namuose būtų daržovių, visada būtų alternatyva. A – papildymas ir maisto įvairovė. B – alternatyva nevisaverčiams užkandžiams“, – sako aktorė.
Septynmečio Motiejaus mama pasakoja suteikianti vaikui pasirinkimo laisvę, tačiau pasirūpinanti, kad blogos alternatyvos nebūtų. „Man visai padeda tokia gudrybė. Aš neklausiu „Ko tu nori?“, nes tada jis pasiklystų arba užsimanytų picos, makaronų. O man juk patiktų, kad kviečių produktų jis vartotų mažiau. Tad aš jam pasiūlau rinktis iš kelių variantų. Pavyzdžiui: „Kokią košę valgysi? Ryžių ar grikių?“ Abu variantai sveiki. Dažniausiai variantai būna du. Tik tie, kurie man patinka. Manau, tai yra gudriausias mano laimėjimas“, – šypsosi pašnekovė.
Aktorė nemano, kad vaikams galėtų susisukti galvos bandant pasirinkti švediško stalo principu mokyklose tiekiamą maistą: „Pasirinkimas vis tiek bus iš dviejų, trijų variantų. Manau, tai yra puikus būdas pasirinkti. Švediško stalo principas man iš esmės patinka. Mūsų Motiejus lankė Valdorfo darželį. Ten vaikas mokomas valgyti tiek, kiek jis nori. Jo klausia: „Kiek tu norėsi? Mažai, vidutiniškai ar daug?“ Vaikas gali pasirinkti „mažai“ ir, jeigu jam patiko, jis pasirenka pakartoti. Vaikas mokosi priimti sprendimą. Jis kviečiamas įsivertinti, koks jo apetitas. Tai geriau nei tiesiog sodinti vaiką prie lėkštės ir pasakyti: „Čia yra tavo norma ir tu turi tiek suvalgyti.“
Svarbiausia – pavyzdys
Dažnas įsitikinimas, kad vaiką reikia skatinti valgyti. Vis dėlto K. Savickytė-Damanskienė pažymi, jog pati atžala, o ne mama pajaučia sotumo jausmą. „Stengiuosi neversti vaiko suvalgyti visko, kas lėkštėje, jeigu jam dabar tiek nesinori. Aišku, tokiu atveju turi užtikrinti, kad jis neužkandžiautų, neprigertų saldžių gėrimų dar iki valgymo. Ne aš galiu nuspręsti, kada vaikas sotus, o tik jis pats. Bet šiuo atveju labai sunku su močiutėmis. Jos dažniausiai nori, kad vaikas suvalgytų viską“, – senelių polinkį lepinti anūkus pastebi aktorė.
K. Savickytė-Damanskienė pasakoja, kad sūnui į priešpiečių dėžutę įdeda vaisių, daržovių arba riešutų: „Obuolys, morka, ropinis kopūstas. Tinka bet kas, ką tuo metu turime namuose. Papjaustai net ir tą patį obuolį, nuskuti morką ir sudedi gabaliukais, kad jam būtų smagiau valgyti. Vaikui patinka, kai morka būna pagaliukais supjaustyta. Kitas variantas – riešutai ir džiovinti vaisiai. Dažniausiai varijuojam tarp šitų dviejų, kad išvengtume monotonijos.“
Žinoma, namų erdvėje sukontroliuoti vaiką gana lengva. Tiesa, nuo nesveiko maisto jo neatribosi. „Gyvename tarp kitų žmonių. Mano vaikas gal kartais nusiperka traškučių. Nemanau, kad numirs, jeigu su draugais jų suvalgys. Namuose jų nėra. To pakanka. Nuo viso pasaulio tu jo neapsaugosi“, – įsitikinusi K. Savickytė-Damanskienė.
Galiausiai moteris primena universalią tėvystės taisyklę: „Vaikas auga ir ugdosi tėvų pavyzdžiu. Jeigu liepsiu nešiukšlint, bet pati eisiu mėtydama atliekas, mano žodžiai neturės jokios reikšmės. Atrodysiu juokingai. Natūralu, kad tu, kaip tėvas, jausdamas atsakomybę už vaiko ugdymą, turi savo pavyzdžiu daryti atitinkamus sprendimus. Jeigu traškučių ir kolos nėra namuose, gerai. Bet jeigu nusipirkau kolos sau, vadinasi, pasidalinsiu ja ir su vaiku. Mitybai galioja tokie pat dėsniai kaip ir emocijų valdymo ar socialinio bendravimo įgūdžiams. Jeigu nori, kad vaikas pasisveikintų su žmonėmis, ir pats kitiems sakai „Labas“. Būdamas tėvas iš principo turi tapti geresniu žmogumi“, – tvirtina K. Savickytė-Damanskienė.