Riedėti, skraidyti, šaudyti – Aušrinės Keršytės kasdienybė. Prasitarusi apie mėgstamas veiklas, moteris neretai žmonių veiduose išvysta nuostabą ir išgirsta klausimą, ar nejaučia baimės, laikydama rankose orlaivio vairą. Pomėgius ir darbinę veiklą sėkmingai derinanti sraigtasparnio bei lėktuvo pilotė nebijo nei didelės atsakomybės, nei iššūkių, nei darbo vyrų būryje. „Aš džiaugiuosi, kad dirbu tokiame kolektyve, – labai daug ko išmokstu“, – sako Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnė.
Aušrine, kaip nusprendėte tapti pilote? Ar vaikystėje pasvajodavote apie skraidymą?
Vaikystėje visad atkreipdavau dėmesį į skrendančius orlaivius. Kadaise mokykloje per vokiečių kalbos pamoką, diskutuojant apie profesijas, pasakiau: „Ich möchte Fliegerin werden.“ Tai reiškia „Aš noriu būti lakūne.“ Tokiu pasakymu mokytoja buvo nepatenkinta, tad tąkart teko sugalvoti kitą profesiją. Pasinerti į aviacijos sritį galutinai apsisprendžiau, kai baigus mokyklą teko rinktis, kur studijuoti. Pagalvojau, kad reikėtų išbandyti, ar tinka ir patinka ši veikla, todėl S. Dariaus ir S. Girėno aerodrome Kaune išbandžiau skrydį lėktuvėliu. Buvo žiema, snigo. Skrydis paliko didelį įspūdį.
Kaip vyko atranka į orlaivių pilotavimo studijų programą? Kokius etapus teko pereiti?
Kai aš baigiau mokyklą, norint studijuoti Vilniaus Gedimino technikos universiteto Antano Gustaičio aviacijos institute, pirmiausia reikėjo gerai išlaikyti valstybinius brandos egzaminus. Vėliau – fizinio pajėgumo ir profesinio tinkamumo testus. Tuo metu informacijos apie stojimo sąlygas buvo labai mažai. Išlaikius fizinio pajėgumo testą ir atėjus laikyti profesinio tinkamumo testo, paaiškėjo, kad atsinešiau netinkamą sveikatos pažymos formą, todėl man neleido laikyti egzamino. Teko laukti kitų metų. Tada, iš naujo įveikusi fizinio pajėgumo testą, pristačiusi tinkamą medicininę pažymą, išlaikiau profesinio tinkamumo testą ir sėkmingai įstojau į orlaivių pilotavimo studijų programą.
Kaip į Jūsų pasirinkimą tapti pilote reagavo šeima? Ar sulaukėte artimųjų palaikymo?
Pirmoji artimųjų reakcija nebuvo labai džiaugsminga. Iš pradžių jie nemanė, kad tai šauni mintis. Bet laikui bėgant ir man vis daugiau užsiimant šia veikla – ugdant naujus gebėjimus, keliant kvalifikaciją – artimųjų palaikymas auga. O jei paskraidinu kurį šeimos narį – dar labiau apsidžiaugia (šypsosi).
Ką jautėte per pirmąjį savarankišką skrydį?
Kai pirmą kartą skridau savarankiškai, negalvojau apie jausmus. Mąsčiau, ką ir kaip turiu padaryti. Nors tą akimirką atrodė, kad viską jau darau automatiškai… Atsimenu, po skrydžio mane pasitiko instruktorius. Jo veidą puošė labai plati, nuoširdi šypsena.
Dirbate Valstybės sienos apsaugos tarnyboje. Kokia yra įprasta Jūsų darbo diena?
Kiekviena darbo diena yra skirtinga. Mano profesijos atstovams nuolat tenka plėsti žinias, vyksta labai daug įvairių mokymų, pratybų, komandiruočių. Vieną dieną tenka mokytis teorijos, kitą – skristi sraigtasparniu, pavyzdžiui, ieškant pasiklydusio ar dingusio asmens, trečią – vykti į komandiruotę. Neseniai dalyvavau sraigtasparnio įgulos išgyvenimo vandenyje mokymuose. Kiekviena diena atneša vis naujų patirčių.
Kokias veiklas vykdote per komandiruotes? Kokius įgūdžius tobulinate mokymuose?
Pastaruosius trejus metus kasmet skrisdavau į komandiruotes Graikijoje. Čia vykdėme patrulinius skrydžius, stebėjome ES išorės sieną, atlikome paieškos ir gelbėjimo darbus – daugiausia ieškojome į Graikiją atplaukiančių migrantų valčių.
Mokymai būna labai įvairūs: stipriname daugianarės įgulos sąveiką, antžeminių ir oro pajėgų sąveiką, mokomės, kaip išgyventi vandenyje. Tobuliname skrydžių naktį, skrydžių pagal prietaisus, skrydžių naudojant naktinio matymo įrangą įgūdžius ir kt. Tiek komandiruotės, tiek mokymai visuomet būna įdomūs ir naudingi.
Ar Jūsų darbe svarbus fizinis pasirengimas, nustatyti tam tikri normatyvai?
Valstybės sienos apsaugos tarnyboje kasmet vertinama, ar pareigūnai atitinka jiems keliamus fizinio pasirengimo reikalavimus. Tačiau tiek bendrosios, tiek komercinės aviacijos pilotams šie normatyvai nėra taikomi. Orlaiviai yra sukurti ir pagaminti taip, kad jiems valdyti didelės jėgos nereikia. Netgi atvirkščiai – mokant studentus skraidyti lėktuvu tenka priminti, kad jie stipriai nespaustų vairo, nedarytų labai staigių, stiprių judesių.
Valdant sraigtasparnį, jėga, nukreipta į vairą, turi būti dar švelnesnė. Galima teigti, kad norint pakeisti sraigtasparnio padėtį, kartais tereikia apie tai pagalvoti, it jis būtų valdomas mintimis. Žinoma, būna situacijų, kai pilotuojant prireikia daugiau jėgos, pavyzdžiui, mokymų metu imituojant hidraulinės sistemos gedimą. Tačiau net ir tokiu atveju ji neturi būti itin didelė, tik šiek tiek didesnė nei įprastai. Tokiose situacijose svarbiausia yra ne piloto fizinė jėga, o gebėjimas priimti tinkamus sprendimus.
Lietuvoje itin mažai moterų, pilotuojančių orlaivį. Kokia būna aplinkinių reakcija, kai atskleidžiate savo profesiją?
Stengiuosi neminėti, kuo dirbu, bet dažniausiai arba draugai pasako, arba nepavyksta išsisukti neatskleidžiant profesijos. Tada sulaukiu labai daug klausimų arba išgirstu žodžius: „Aš irgi norėjau būti pilotu.“ Neretai žmonės, sužinoję, jog pilotuoji orlaivį, mano, kad niekuomet neklysti ir nepriekaištingai orientuojiesi erdvėje. Įsivaizduoja, jog tereikia pasakyti „Ten į kairę, po to į dešinę, tada vėl į dešinę“ ir tu jau puikiai suprasi, kur reikia eiti. O jeigu paklausi, kurioje vietoje sukti į dešinę, tada stebisi, kaip pilotas gali nesuprasti. Juk jie gali dvidešimt darbų daryti vienu metu… Taip, pilotai turi tokių savybių, bet neturi antgamtinių galių. Jie irgi žmonės (šypsosi). Labai džiaugiuosi, kai asmuo, sužinojęs mano profesiją, ne tik klausinėja apie jos ypatumus, bet ir papasakoja apie save.
Dirbti vyrų kolektyve – privalumas ar trūkumas? O galbūt darbe nejaučiate lyčių skirtumų?
Aš kiekvieną žmogų vertinu kaip unikalų individą. Nėra skirtumo, ar tai vyras, ar moteris. Žinoma, asmenų, besivadovaujančių lyčių vaidmenų stereotipais, yra daug. Pastaruoju metu, kai išgirstu kokį nors stereotipus pabrėžiantį pasakymą, pagalvoju: „O, galima manyti ir taip.“ Už savo mąstymą esame atsakingi tik mes patys. Kiekvienu dalyku galime pasidžiaugti, bet galime ir nusivilti. Aš džiaugiuosi, kad dirbu tokiame kolektyve, – labai daug ko išmokstu.
Galbūt prisimenate kokį nors smagų įvykį, nutikusį dirbant aviacijos srityje?
Man patys smagiausi būna mokomieji skrydžiai, tiksliau, jų atkarpos, kai duodama laisvo laiko ir galima daryti viską, kas nėra draudžiama. Daugiausia teigiamų emocijų sukelia skrydžiai, kurių metu pavyksta surasti dingusius asmenis arba užkirsti kelią nusikaltimui. Iki šiol pamenu kelių jaunuolių reakciją, kai suradome juos pasiklydusius miške.
Būna, kad skrydžio metu ir papokštaujam. Pavyzdžiui, užmigusiam keleiviui, kuris jau n-tąjį kartą skrenda sraigtasparniu, kad būtų lengviau miegoti, sukeliame nesvarumo būseną. Paprastai užtenka kelių sekundžių ir keleivis pasijunta puikiai išsimiegojęs (šypteli).
Galite pilotuoti ir lėktuvą, ir sraigtasparnį. Kurį iš jų valdyti sunkiau?
Mano patirtis pilotuojant lėktuvus yra didesnė nei pilotuojant sraigtasparnius. Turiu skrydžio instruktoriaus kvalifikaciją. Kadangi labai mėgstu šią veiklą ir noriu puoselėti turimus įgūdžius, keletą studentų mokau skraidyti. Man pilotuoti lėktuvą paprasčiau nei sraigtasparnį, tačiau pastarąjį valdyti įdomiau. Jo manevringumo, tūpimo vietos pasirinkimo ir kitos galimybės yra didesnės.
Per mokymus imituojamos avarinės situacijos. Valdant lėktuvą, jos gerokai paprastesnės. Skrendant pagal maršrutą įprastu greičiu ir imitavus variklio gedimą, pilotas gali kelias sekundes nieko nedaryti – greičiausiai nieko nenutiks. Skrendant sraigtasparniu yra kitaip: sugedus varikliui jį taip pat galima saugiai nutupdyti, bet per tas kelias sekundes, o kai kuriais atvejais ir per mažiau nei sekundę būtina imtis veiksmų.
Be lėktuvo ir sraigtasparnio, dar puikiai valdote ir šaunamąjį ginklą. Ar dažnai tenka juo naudotis darbe?
Darbinius šaunamuosius ginklus dažniausiai naudojame treniruotėse arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos organizuojamose varžybose. Taip pat šaunamąjį ginklą neretai naudoju sportui, treniruotėms privačiose šaudyklose.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos pilotai atlieka ypač svarbias užduotis. Viena tokių – donoro organų gabenimas oro keliu. Ar Jums yra tekę dalyvauti tokioje misijoje?
Taip, yra tekę. Tuomet orlaivį valdė kolega, o mano užduotis buvo saugiai palydėti ir išlydėti medikus, padėti jiems prisisegti saugos diržus, atlikti kitokius dėmesingumo reikalaujančius darbus. Paprastai medicinos personalas yra sodinamas į sraigtasparnį veikiant orlaivio varikliams – taip taupomas laikas. Tada reikia labai atidžiai stebėti aplinką: prie ligoninių nėra specialių sraigtasparnių kilimo ir tūpimo aikštelių, o miestuose esančios aikštelės yra toli nuo gydymo įstaigų, todėl tenka tūpti eismo žiede, stadione ar pievelėje.
Turbūt nepavyksta išvengti stresinių situacijų. Kokie išbandymai labiausiai įsiminė?
Kiekviena situacija gali būti ir visiškai paprasta, ir kupina streso – viskas priklauso nuo požiūrio. Apskritai aviacijos transportas yra labai saugus. Mažojoje aviacijoje daug kas priklauso nuo paties piloto: kaip prieš skrydį buvo atlikta orlaivio apžiūra, pasiruošta skrydžiui, įvertintos meteorologinės ir kitos sąlygos. Priešingai nei vairuojant automobilį, kai dažnu atveju negali nuspėti, ką sugalvojo kitas vairuotojas. Aš pirmiausia įgijau piloto licenciją, o vėliau mokiausi vairuoti automobilį. Vairavimo instruktorius turbūt ne visai suprato, kai važiuojant miesto centre pasakiau: „O, B737 užeina tūpti“ (šypteli).
Dar vienas įdomus įvykis – kai važiuojant į darbą tarnybiniu automobiliu visai prie pat darbovietės posūkyje į mano eismo juostą įvažiavo veikiausiai greitį viršijantis automobilis. Tada teko rinktis, ar susidurti kaktomuša, ar skristi per griovį. Pasirinkau antrąjį variantą – skristi juk moku (šypsosi). Pasisekė gražiai nusileisti ir niekam nieko nenutiko, tik transporto priemonė pasidabino keliais įbrėžimais.
Be darbo Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, esate dar ir riedučių instruktorė. Riedučiai Jums yra labiau pomėgis ar darbas?
Tiek skraidymas, tiek riedučiai man pirmiausia yra pomėgis.
Ką dar veikiate laisvalaikiu?
Skraidau, šaudau arba riedu (šypsosi). Dar labai mėgstu pasivaikščioti gamtoje, bendrauti su draugais, žaisti su tėvų šuniu. Bet dažniausiai, kai randu laiko, stengiuosi aplankyti šeimą.
Kaip pavyksta suderinti tiek daug veiklų? Ar laikotės griežtos dienotvarkės?
Griežtos dienotvarkės nesilaikau. Vargu ar tai įmanoma, nes kartais darbo grafikas yra keičiamas nuo keturių iki šešių kartų per mėnesį. Neretai orlaivių techninė priežiūra radikaliai pakeičia darbo planus. Dar reikėtų nepamiršti nenumatytų atvejų, iškvietimų, kolegų planų pasikeitimų ir kitų aplinkybių. Kartais į darbą iškviečia iš namų, taip pat būna, kad tenka praleisti, pavyzdžiui, šaudymo varžybas ar atšaukti susitikimą, pamoką. Vis dėlto, kiek įmanoma, stengiuosi susiplanuoti savo laiką.
Kokių turite ateities planų, svajonių?
Yra visokių planų: ir didelių, ir mažų. Visada turiu siekių tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime – tai mane veda į priekį.
Laura Šakirovaitė
Nuotraukos iš asmeninio archyvo