Žolinių moteris, Saulės apsuptoji,
Ant galvos – vainikas dvylikos žvaigždžių,
Prie jos kojų švelniai
Mėnulis pilnaties prigludęs…
Amžių tėkmėje kūnas semiasi stiprybės
Iš gimtosios Žemės, Giminės gelmių.
Žolinės – želmenų, gėlių,
Šeimų ir Giminių artumas,
Susibėgame draugėn kartų kartom,
Naujo derliaus miltų paplotėlius kepam,
Mesdami per ugnį,
Ranka rankon gaudom Viltis ir Svajas…
Žolinės – pilka spalva – pelynas,
Sugėręs šv. Marijos kančią ir kartumą;
Ežerų balta lelija – skaisti, tyra, gera;
Žolynų puokštė įstabiausiųjų gėlynų.
Mirtos ir nasturtai,
Ramunės ir rugiai,
Raudonos rožės svaigus dvelksmas ir spyglių prisilietimas
Vis primena:
Gyvenimas puikus ir toks trapus…
I. Katiliūtė