Pastaruoju metu atrankose vis dažniau girdime ne klausimą „kada galiu pradėti?“, o visai kitą sakinį: „Kol kas nenoriu dirbti – gaunu gerą išmoką.“
Kartais tai pasakoma atvirai. Kartais tyliau: „Negaliu oficialiai įsidarbinti, nes nutrūks bedarbio išmoka, o jūsų siūloma alga tik vos didesnė.“
„Tai nėra moralinė istorija apie tinginystę. Tai istorija apie valstybės sukurtas paskatas. Apie formulę, kuri formuoja elgesį“, – įmonių grupės „Laista“, kuriai priklauso laikinimo įdarbinimo įmonė Retiva, personalo vadovė Sandra Norvilienė.
„Gyvename šioje realybėje kasdien. Kai rinka įkaista, kandidatų trūksta. Kai nedarbo išmoka priartėja prie buvusio atlygio, daliai žmonių natūraliai kyla klausimas: gal geriau padaryti pauzę? Ir tada mes, darbdaviai, atsiduriame paradokse – norėdami prisikviesti žmones, pradedame girdėti, ir kartais net kartoti, tai, ką patys laikome problema: pusę metų dirbkite, o kitus – atostogaukite.“
Kaip sistema veikia šiandien?
Jei žmogus netenka darbo ir registruojasi Užimtumo tarnyboje, jis gali gauti išmoką iki 9 mėnesių.
Pirmus 3 mėnesius – apie 39 % buvusio atlyginimo ir apie 268 € fiksuotą dalį.
Kitus 3 mėnesius – apie 31 %. Paskutinius 3 mėnesius – apie 23 %.
Jei žmogus uždirbo vidutinį atlyginimą (apie 2 312 € bruto), jis pirmus 3 mėnesius gauna maždaug 1 213 € išmoką. Dirbdamas būtų gavęs apie 1 434 € „į rankas“.
„Skirtumas – apie 220 eurų. Tačiau tau nereikia keltis 6 ryto, nereikia važiuoti į darbą, nereikia atsiskaityti vadovui. Jei dar vasara – gali sau ramiai leisti laiką. Žmonės tai mato. Ir skaičiuoja“, – sako S. Norvilienė.
Nuo šių metų liepos sistema tampa dar dosnesnė
Nuo 2026 m. liepos 1 d.:
- pirmus 3 mėnesius bus mokama 45 % buvusio atlyginimo,
- maksimali išmoka kils iki 1 618 € per mėnesį,
- atsiras 370 € minimali riba,
- stažą sukaupti bus lengviau – pakaks 12 mėnesių per paskutinius 24.
Tai reiškia paprastą dalyką – kai kuriais atvejais nedirbti taps dar patogiau.
O jei alga – minimali?
Čia situacija dar jautresnė.
2026 m. minimali alga – 1 153 € bruto. „Į rankas“ – tai apie 770–780 €.
Nedarbo išmoka pirmus mėnesius – apie 690–720 €. Skirtumas vos apie 60-80 eur.
Ir čia atsiranda dar vienas sluoksnis. Mažas pajamas gaunantys žmonės gali gauti šildymo kompensaciją, nemokamą vaikų maitinimą, socialines pašalpas, paramą maistu.
„Išeina, kad už maždaug 60 eurų skirtumą žmogus turi dirbti visą mėnesį, laikytis grafiko, važinėti į darbą ir dar netekti dalies socialinių kompensacijų. Žmonės skaičiuoja ne tik „alga prieš išmoką“, o „alga minus prarastos kompensacijos“. Ir skirtumas dar labiau sumažėja“, – skaičiuoja „Laista“ atstovė.
Kai matematika tokia, sprendimai tampa racionalūs.
Ką tai reiškia verslui?
Darbdaviams lengva pasakyti: „trūksta žmonių“. Tačiau tiesa paprastesnė – sistema sukuria paskatas nedirbti. Ypač sezoniniuose darbuose. Ypač laikino įdarbinimo sektoriuje.
„Mes atsiduriame kampe“, – sako S. Norvilienė.
„Jei nekalbėsime kandidatų kalba, jų tiesiog neprisikviesime. Kartais tenka aiškinti, kaip jie gali padirbti sezoną ir vėliau vėl gauti išmoką bei kompensacijas. Ne todėl, kad tai laikome teisinga. O todėl, kad kitaip liksime be darbuotojų.“
Tai jau ne pavienės istorijos. Tai tampa modeliu.
Dar viena rizika – šešėlis
Jei žmogus nenori prarasti išmokos, bet nori papildomų pajamų, atsiranda paprasta pagunda – dirbti neoficialiai. Ar tikrai norime grįžti į „vokelių“ laikus?
Sistema, kuri turėjo būti apsauga netekus darbo, neturi tapti alternatyva darbui.
Tai ne apie kaltus. Tai apie sistemą.
Nedarbo draudimas turi būti saugiklis. Tačiau jei saugiklis tampa beveik tokia pat patrauklia finansine alternatyva kaip darbas, jis pradeda keisti žmonių sprendimus.
Ir tada darbdavys turi du pasirinkimus: prisitaikyti prie „6+6“ realybės ir aiškinti, kaip suderinti darbą su valstybės parama, arba likti be darbuotojų.
Šiandien tai jau ne teorija. Tai praktika. Jei formulė skatina ciklą „padirbu – pailsiu – vėl padirbu“, neturėtume stebėtis, kad rinka būtent taip ir pradeda veikti.