Teptuku mes galime išreikšti gyvenimo džiaugsmą, ramybę, palaimą, perteikti lietų, lapų šlamėjimą, šviesą… Mes galime kalbėti įvairiomis linijomis, formomis, simboliais, spalvomis. Perteikti santykį su aplinka, su savimi. Savo mintis galime perkelti ant plonyčio, natūralaus, trapaus audinio – šilko. Tik nuo mūsų priklauso, kokią istoriją papasakosime. O kokią istoriją mums papasakos Rūta Burbulė – tapybos ant šilko specialistė?
Rūta, trumpai papasakokite apie save.
Keliose dailės mokyklose mokiausi tapybos specialybės, vėliau baigiau interaktyvųjį dizainą. Studijuoti labai patiko. Sužinojau daug įdomių dalykų, įgytas žinias taikau ir dabar. Vis dėlto dar mokydamasi aiškiai suvokiau, kad dirbti biure aštuonias valandas ir kurti užsakovams internetinius puslapius skirta ne man. Manau, kad gerai gali padaryti tik tada, kai dirbi mėgstamą darbą. O man patinka tapyti ant šilko. Tad ir tapau.
Kiek laiko jau užsiimate tapyba ant šilko? Kaip susidomėjote šiuo menu?
Viskas prasidėjo, kai gimė mano dukra – prieš penkerius metus. Daug laiko su ja praleisdavome namie. Tapyti aliejiniais dažais nebuvo sąlygų, be to, jie turi stiprų kvapą, tad teko ieškoti alternatyvų. Kadangi tuo metu nebuvo išleistų lietuviškų knygų apie tapybą ant šilko, perskaičiau visus interneto forumus apie tai. Nusipirkau reikiamų priemonių, nuliejau pirmąją skarelę ir nuo tada negaliu sustoti.
Ką Jums reiškia tapyba ant šilko? Ar tai – savirealizacijos būdas?
Man tai yra meditacija, atsipalaidavimo būdas. Kai tapau būdama blogos nuotaikos, pamirštu visas susikaupusias problemas, pailsiu, o kai geros – perteikiu savo džiaugsmą, svajones. Taip galiu išreikšti savo mintis vaizdais, simboliais.
Tapyba ant šilko – kas tai? Ar tai sudėtingas procesas?
Manau, kad tai – gana sudėtingas užsiėmimas. Žmogus gali įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti baigtas darbas, bet šis visada būna kitoks. Tai labai nenuspėjama ir netikėta kūryba, gal šiek tiek panaši į liejimą akvarele.
Kokių priemonių reikia?
Norint tapyti, reikia turėti rėmą, ant kurio galima ištempti audinį, šilko, specialių dažų ir kontūrus. Taip pat yra įvairiausių priedų: šaltasis vaškas, įvairūs dažų skiedikliai, tirštikliai, gruntai, specialūs pieštukai, kurių žymės išnyksta, druskos ir t. t. Bet jie, norint nutapyti darbą, nėra būtini. Yra ir daugybė tapymo technikų. Paprasčiausia ši: ant rėmo gerai įtempiamas šilkas, kontūrais nupiešiamas piešinys, išdžiūvus tapoma dažais, išlyginama, išskalbiama – ir darbelis baigtas. Atrodo paprasta, bet iš tikrųjų taip nėra: tam reikia susikaupimo, ypatingo nusiteikimo, daug laiko.
Kokia yra tapybos ant šilko istorija? Ar tai palyginti naujas ir madingas užsiėmimas?
Tai tikrai nėra naujas užsiėmimas. Kinijoje prieš daugiau nei 5 tūkstančius metų buvo pradėtas naudoti natūralus šilkas. Iš pradžių ant jo buvo rašomi metraščiai, piešiami imperatorių portretai, svarbūs šalies įvykiai, vėliau pradėti marginti drabužiai. Tapybos ant šilko tėvyne laikoma Indija. Joje II amžiuje šilkas buvo dažomas vaško technika. O į Europą šis užsiėmimas pradėjo plisti iš Rusijos: caro aplinkoje ši meno rūšis buvo ypač vertinama. Rankdarbių mėgėjai ja pradėjo daugiau domėtis tik XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje.
Kokius kūrinius darote iš šilko?
Dažniausiai tapau šilkinius aksesuarus: skareles, šalikėlius, skraistes, vyrams – kaklaraiščius. Kuriu ir vienetinius drabužius, daugiausia tapau ant suknelių, sijonų, moteriškų naktinių marškinių. Taip pat kuriu interjero detales: paveikslus, užuolaidas, staltieses, patalynę. Iš tikrųjų galiu tapyti ant bet ko, ką galima ištempti ant rėmo.
Kas Jūsų mūza?
Gamta. Beveik visuose darbuose vyrauja augalų motyvai. Kartais jie būna stilizuoti, kartais – realistiniai. Labai mėgstu gėles, tai yra neišsemiama tema. Net ir tos pačios rūšies gėlės visos tokios skirtingos. Mėgstu fiksuoti įvairius gėlių skleidimosi etapus: viename darbe gali būti tik pumpurai, kitame – jau pradėję skleistis žiedeliai ar dideli žiedai visu gražumu. O dar metų laikai… Juk yra kiekvienam jų būdingų gamtos reiškinių, augalų rūšių, spalvų… Idėjų pilna aplinkui, tik reikia spėti nors dalį jų įgyvendinti.
Kokie pagrindiniai Jūsų klientai? Kokio maždaug jie amžiaus? Ar kiekvienas galėtų rasti kažką sau patinkančio?
Dažniausiai klientės – moterys. Nors perka ir vyrai savo draugėms ar žmonoms, bet kur kas rečiau. O klientų amžius labai įvairus. Buvo atėjusios moksleivės – pirko savo mamai šalikėlį dovanų. O kartais ir pensinio amžiaus moterys išsirenka gaminius, skirtus pasipuošti einant į teatrą. Juk visos norime gražiai atrodyti. Žinoma, kiekvienam neįtiksi, bet tikiuosi, kad iš mano darbų išsirinkti gali daugelis. Jei neranda norimų spalvų ar kompozicijos, kuriu pagal užsakymus.
Kokių užsakymų dažniausiai gaunate?
Kartais žmonės nori, kad būtų užrašyti jiems svarbūs tekstai, vardai ar inicialai žmonių, kuriems bus skirta dovana, taip pat simboliai. Vienas iš naujausių užsakymų man labai patiko. Jaunieji norėjo padovanoti savo tėvams atminimo dovanas: skareles ir kaklaraiščius su nutapytu medžiu ir dviem paukščiukais, nes jų vestuvių tema buvo tokia – visur dominavo šis simbolis.
Kai kurie pamato mano internetiniame puslapyje darbą, kuris jau parduotas, ir prašo sukurti kažką panašaus. Taip pat dažnai užsako paveikslų, nes nori priderinti prie savo interjero. Pavyzdžiui, moteris atsiuntė nuotraukas interjero, kuriame norėtų mano darbo, derančio ir prie šviestuvų su laumžirgiais. Taip pat būna ir netikėtų užsakymų, pavyzdžiui, viena mergina prašė išpilti dažų dėmę ant šilko ir iš jo vėliau pasisiuvo suknelę.
Kur galima įsigyti Jūsų darbų? Ar brangūs šie rankų darbo kūriniai?
Geriausia kreiptis į mane (turiu savo internetinį puslapį www.silkotapyba.lt). Darbų galima rasti kai kuriose Lietuvos galerijose ir internetinėse parduotuvėse, bet kadangi jos nuolat keičiasi, pavadinimų neminėsiu. Kaina priklauso nuo to, ko pirkėjas nori. Nėra labai pigu – juk vien šilkas brangus. O visus darbus kuriu ant visiškai natūralaus audinio.
Ne tik tapote ant šilko, bet ir mokote to kitus. Kokių gudrybių galima sužinoti, išmokti? Ar daug sulaukiate norinčiųjų išbandyti šį meną?
Prieš keletą metų buvo, galima sakyti, banga – daug kas norėjo tapyti ant šilko, bet dabar besidominčiųjų gerokai sumažėjo. Dažniausiai pamokas užsakinėja grupelės žmonių asmeninėmis progomis. Ypač populiaru pamokas užsakyti mergvakariams, firmų šventėms ir įmonių kalėdiniams vakarėliams. Vieną kartą atėjus į pamoką, manau, tikrai negalima nieko išmokti: tai toks užsiėmimas, kai turi viską išbandyti pats. Per pamoką galiu tūkstantį kartų pasakyti nepalikti tarpelio tepant kontūrą, nes išsilies dažai, bet beveik kiekvienas taip ir padaro. Bet antrą trečią kartą bandant ir jau suprantant, kaip yra tapoma, kaip liejasi dažai, jau galima rimčiau dirbti. Yra ir visokių subtilybių, pavyzdžiui, užtepus dažus pilama druskos arba cukraus ir po keliolikos minučių ant darbo stebimas atsirandantis netikėtas raštas – žodžiais nenupasakosi.
Kokie Jūsų ateities planai? Galbūt turite neįgyvendintų svajonių?
Planų aš turiu daug, tik man diena per trumpa jiems įgyvendinti. Noriu sukurti suknelių kolekciją, taip pat planuoju atidaryti šalikėlių parodą, bet vis darbų nelieka. Beveik viską, ką nutapau, parduodu. Bet esu tikra, kad ateityje įgyvendinsiu visas savo svajones.
Dėkoju už pokalbį. Sėkmės, Rūta, įgyvendinant ateities planus.
Kalbino Indrė Chomentauskaitė
Rūtos Burbulės nuotraukos