Indrė Kušlytė – ne tik Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) pradinio ugdymo IV kurso studentė, aktyvi akademinės bendruomenės narė, bet ir LEU Ugdymo mokslų fakulteto studentų mokslinės draugijos „Idėjų laboratorija“ prezidentė. Paklausta, kodėl pasirinko studijas LEU, atsakė, jog norėjo tapti pradinių klasių mokytoja. „Žinoma, rinkdamasi studijas svarsčiau ne tik apie Lietuvos edukologijos, bet ir apie Šiaulių, Klaipėdos universitetus, nes jie yra arčiau mano gimtųjų Mažeikių. Apsispręsti padėjo aplinkiniai, ir rezultatu labai džiaugiuosi“, – teigia LEU studentė. Pasak Indrės, pradinį ugdymą ji pasirinko dėl to, kad norėjo tapti ne vieno dalyko mokytoja, taip pat dirbti su pradinių klasių amžiaus vaikais. „Tvirtai žinojau, ko noriu. Į stojamųjų sąrašą įtraukiau tik vienintelį pasirinkimą, todėl į šią specialybę įstojau neatsitiktinai“, – pasakoja mergina.
Indrė teigia, kad ne tik Lietuvos edukologijos universitetas, bet ir savanorystė, darbas, įvairūs užsiėmimai pakeitė jos požiūrį į daug dalykų. IV kurso pradinio ugdymo studentė jaučiasi subrendusi kaip asmenybė, palyginti su pirmaisiais studijų metais.
„Pirmame kurse praktiką atlikau Vilniaus Filaretų pradinėje mokykloje. Po šios praktikos su manimi susisiekė vaikų muzikos grupės „Tele bim-bam“ įkūrėja ir vadovė, dainų vaikams kompozitorė ir atlikėja Neringa Čereškevičienė. Ji ir pasiūlė dirbti priešmokyklinio ugdymo mokytoja „Tele bim-bam“ darželyje“, – prisiminimais dalijasi jaunoji pedagogė, kuri darželyje dirba jau 3 metus.
Mergina neslepia, kad, gavusi pirmąjį N. Čereškevičienės laišką, pagalvojo, jog tai pokštas. „Tik po pokalbio telefonu supratau, kad viskas rimta. Žinoma, iš karto priėmiau pasiūlymą, ir mano studijos tapo dar prasmingesnės“, – teigia LEU studentė, kuri yra ne tik priešmokyklinio ugdymo mokytoja, bet ir mokyklėlės administratorė. Pasak Indrės, mokyklėlės administratorės pareigos jai yra dar viena nauja sritis. Mergina šią galimybę traktuoja kaip labai gerą praktiką, kurioje itin svarbus tikslumas, sugebėjimas planuoti ir atsakingumas.
„Dirbu su 5–6 metų vaikais. Klasėje šiuo metu yra 16 mokinių, todėl didžiausių sunkumų kyla dėl jų kiekio (pirmaisiais metais buvo tik 6 vaikai), nes šio amžiaus vaikams reikia ypač daug individualios pagalbos. Juk būtent čia prasideda jų mokslo pradžių pradžia“, – apie savo darbo su vaikais ypatumus pasakoja pedagogė.
„Tele bim-bam“ darželio mokytoja ir administratorė savo darbu niekada nesiskundžia ir kasdien į jį eina kaip į šventę. „Per pirmuosius dvejus metus ne tik aš vaikus, bet ir vaikai mane daug ko išmokė. Klasėje esame draugai, kurie nebijo vienas kitam kažko pasakyti, nebijo suklysti, – teigia Indrė ir priduria, kad vaikams į ją leidžia kreiptis vardu, taip panaikindama bendravimo barjerą tarp mokytojos ir mokinių. – Neprašau klasėje mirtinos tylos per pamokas, dažniausiai vyrauja „darbinis“ šurmulys. Jie nebijo su manimi kalbėti, pasipasakoti tiek pat, kiek savo klasės draugams, tačiau tai nereiškia, kad jie su manimi elgiasi nepagarbiai“, – savo pedagoginiais džiaugsmais dalijasi LEU studentė.
Pasak Indrės, būti pedagoge jai reiškia nuolat ieškoti, kurti, mokytis ir tobulėti. „Jaučiu, kaip nuolat tobulėju, kūrybiškai ir produktyviai išnaudoju savo laiką. Kiekvienais metais keliu sau įvairių krypčių iššūkius. Šių metų iššūkis – baleto pamokos tris kartus per savaitę Eglės Špokaitės baleto mokykloje ir kinų kalbos mokymasis“, – apie ateities planus kalba pedagogė.
Indrė, prieš pradėdama dirbti „Tele bim-bam“ darželyje, savanoriavo „Vaikų linijoje“, gyvūnų prieglaudoje, vaikų namuose, vaikų ir jaunimo dienos centre „Sotas“, dirbo sekmadieniniame „Ežiukų dryžiukų klube“, vaikų vasaros stovykloje „Balsiai“, lankė nemažai kursų, seminarų, susijusių su specialybe. Mergina visada stengdavosi dalyvauti ten, kur tik galėdavo. Būtent taip ji atrado ir UMF SMD „Idėjų laboratoriją“. „Niekada nepamirštu ir pramoginių šokių, kurie mano gyvenime užima labai svarbią vietą ir padeda man atsipalaiduoti, pabėgti nuo kasdienių rūpesčių. Todėl manau, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau spėji!“ – teigia Indrė.
Jaunoji pedagogė pamokėlėse stengiasi taikyti būtent priešmokyklinio amžiaus ir atitinkamos klasės vaikams tinkamiausius metodus. Dažniausiai ugdomuosius žaidimus, kuriuos žaidžiant lavinami skirtingi gebėjimai. „Pirmaisiais metais mokiau vaikus, kurie nenorėjo žaisti. Jiems labiau patikdavo kuo daugiau rašyti sąsiuviniuose, spręsti įvairias logines užduotis, todėl pamokėlės buvo visiškai kitokio pobūdžio. Manau, kad svarbiausia yra stebėti, išklausyti, suprasti jų norus ir rasti tinkamiausią mokymosi būdą būtent tos klasės vaikams, su kuriais dirbi. Nėra vieno ir visiems tinkamo mokymo modelio“, – pasakoja mergina, kuri labai džiaugiasi savo buvusiais ir esamais mokiniais. Pasak Indrės, motyvaciją ypač stiprina grįžtamasis ryšys ir iš vaikų, ir iš jų tėvelių.
„Mano keliu palinkėčiau eiti tik tiems, kurie nori tapti mokytojais, nes be užsidegimo nė viename darbe nesijausi gerai ir užtikrintai“, – pokalbį baigia LEU pradinio ugdymo IV kurso studentė I. Kušlytė.
LEU
Nuotraukos autorė Solveiga Černiūtė