Nors kasdienius namų darbus mokiniai dažnai paruošia dar mokykloje, kiek rečiau jiems pateikiamas iššūkis, reikalaujantis ir tėvelių pagalbos. Tai − projektiniai namų darbai. Kas tai, kodėl jie vykdomi ir kokią naudą šie projektai atneša vaikams bei jų tėveliams, pasakoja pirmokų mokytoja Valdonė Navickaitė.
Tokie darbai nėra dažni, bet itin svarbūs vaikų bendrųjų kompetencijų, tokių kaip mokėjimas mokytis, laiko planavimas, kūrybingumas bei problemų sprendimas, ugdymui. Kitas šio darbo tikslas − sudaryti galimybių ir patiems tėveliams įvertinti, kaip formuojasi minėti vaikų gebėjimai ir, žinoma, atsakomybė bei darbštumas.
Gyvenimiškomis situacijomis šie gebėjimai pamatuojami lengviausiai ir yra aiškiausiai pastebimi. Sudarydami situacijas veikti realiame gyvenime, mes iš tiesų pamatome tikrąjį vaikų sąmoningumo lygį bei akademinius gebėjimus. Dauguma šiuolaikinių tėvų ir mokytojų sutinka, kad akademiniai gebėjimai patys savaime neturi jokios vertės, jei jie nėra tikslingai panaudojami, jei jie neteikia naudos aplinkiniams. Akademinius gebėjimus pagal savo galimybių ribas pasiekia visi be išimties vaikai, jei jie neturi rimtų sutrikimų, tačiau bendrųjų kompetencijų nebuvimas dažnai yra ne tik vaikų, bet ir didelės dalies visuomenės problema.
Šį kartą projektą rengėme apie savo augintinius. Tam skyrėme dvi savaites, nuolat kalbėjome apie šį darbą, rinkomės tam tinkamas priemones, įrankius bei informaciją.
Vaikai, gavę užduotį parengti augintinio pristatymą, neturėjo to atlikti iškart. Pirmiausia jie apie tai sužinojo žodžiu. Vėliau jiems buvo pristatyta savaitės tema, kuri buvo susijusi su gyvūnų auginimu, priežiūra. Taigi visos veiklos natūraliai skatino vaikus permąstyti gautą dviejų savaičių užduotį ir labiau į ją gilintis. Vėliau pirmokai perskaitė elektroniniu paštu gautą laišką, kuriame buvo pristatyti augintinio pristatymo etapai. Laiškas elektroniniu paštu skatino vaikus patobulinti skaitymo gebėjimus, nes informacija buvo pateikta jiems dar gana nauju būdu. Mokiniams buvo pasiūlyta pasidalyti informacija su tėveliais, pasikonsultuoti su jais. Žinoma, jei klausimų nekyla – galima pagalbos ir nesikreipti, bet tikėtis to iš septynmečio vaiko turbūt būtų dar per drąsu. Savo pristatymą parengiau ir aš, mokytoja. Mano pristatymas buvo parengtas tokia pačia, kaip mokiniams pateikta, struktūra. Visi kartu atkreipėme dėmesį į pasakojimo etapus, užrašymą.
Grįžus pirmadienį į mokyklą mano, mokytojos, augintinio pristatymas ir laiškas pirmokams visą savaitę kabėjo ant sienos, kad būtų nepamirštas. Kiekvieną dieną refleksijos metu prisiminėme, kad nekantriai visi laukiame penktadienio, kada galėsime susipažinti su bendraklasių augintiniais. Dėl visa ko, buvo priminta, jei vaikai susiduria su problemomis, ko nors nežino, gali pasiklausti, pasitikslinti. Parodžiau ir knygelę „Mano augintiniai“, kurią atsinešiau. Ją palikau klasėje, pasiūlydama, jei reikės, pasipildyti savo informaciją apie pristatomą augintinį. Per pertraukas mokiniai galėjo naudotis kompiuteriais ieškodami informacijos apie augintinių priežiūrą.
Penktadienį savo darbus visi pristatėme vieni kitiems. Pasidalijome mintimis, kaip sekėsi juos atlikti, su kokiais sunkumais susidūrėme, kas buvo lengviausia. Svarbu tai, kad vaikai galėjo ne tik patys pristatyti savo darbus, bet išgirsti bendraklasių pastebėjimus ir pasimokyti ne tik iš savo, bet ir iš kitų vaikų. Galbūt tie, kam sunkiau sekėsi susidoroti su užduotimi, išgirdę draugų patirtį, galės ja pasinaudoti ateityje.
Atliekant tokį darbą, efektyvi, dar labiau įtvirtinanti jo gebėjimus šeimos pagalba vaikui yra tada, kai tėvai, žinodami apie užduotį, atiduoda viską į vaiko rankas, tačiau patys sąmoningai stebi kiekvieną jo žingsnį sprendžiant problemą ir reikiamu metu suteikia pagalbą, konsultuoja, pataria, užduoda klausimų, primena ir pan. Meškos paslaugą teikiame tada, kai vaiką paliekame vieną kapstytis su savo problema, ar atvirkščiai − beveik viską už jį padarome. Tokiu atveju darbas nebetenka jokios prasmės (sukelia ilgalaikį diskomfortą – vaikas blogai jaučiasi, nes žino, kad turi problemą ir ją vis tiek anksčiau ar vėliau turės išspręsti ir darbą atlikti; arba formuojasi nuostata, kad problemas už jį gali išspręsti kiti). Retorinis klausimas: kurį elgesio modelį renkatės Jūs?
Sėkminga visuomenė (į kurią integruotis ruošiame savo jaunąją kartą) bus tada, kai vaikai natūraliai įsisąmonins, jog mokosi ne tam, kad susikrautų žinių, kurios ir taip labai lengvai šiais laikais surandamos, bagažą, o tam, kad ateityje maksimaliai realizuotų save, atnešdami pridėtinę vertę tai pačiai visuomenei. Tad tokių projektų (mokytoja-vaikas-šeima) turėtų daugėti, nes tik jie parodo, kiek vaikai yra pasirengę pradėti kopti šio tikslo realizavimo laipteliais.
Valdonė Navickaitė, „Šiaurės licėjaus“ mokytoja