Tinklalaidės „Lithuanian Dream“ kūrėja Rūta Naujokaitė: „Myliu Lietuvą ir noriu ją rodyti pasauliui“

Šiandien tinklalaides (angl. „podcast“) kuria, kas netingi, – nuo jaunimo, komikų iki verslininkų ir rimtų žurnalistų. Temų, kaip ir autorių, – nemaža įvairovė. Ir kaip malonu tarp jų surasti tinklalaidę, kuria siekiama šviesti anglakalbę auditoriją apie mūsų šalį, jos savitumą. „Lietuva yra svajonėmis pastatyta šalis, tikinti liberalia, klestinčia ir demokratiška tauta. Praėjus 30 nepriklausomybės metų, mes pasakojame žmonių, kurie šias svajones įgyvendina šiandien, istorijas“, – taip su keliais kolegomis vystomą projektą „Lithuanian Dream podcast“ apibūdina Rūta Naujokaitė. Nors jau dešimtmetį gyvena svetur, ji nenutolsta nuo tėvynės nei širdimi, nei mintimis.

Visus tinklalaidės „Lithuanian Dream“ įrašus galima rasti čia.

Ėmėsi pildyti angliškos informacijos spragą

Idėja kurti tinklalaidę „Lithuanian Dream“ („Lietuviška svajonė“) Rūtai gimė tik praėjusių metų vasarą, tačiau prisidėti prie Lietuvos žinomumo didinimo ji stengėsi nuo pat gyvenimo svetur pradžios. „Jau seniai norėjosi kurti kažką anglų kalba apie Lietuvą, perteikti mūsų šalies unikalumą. Dar būdama dvidešimtmetė bakalauro studentė, Jungtinės Karalystės Bradfordo universitete buvau įsteigusi Baltijos šalių bendruomenę – „Baltic States Society“. Organizuodavome Baltijos šalių pristatymo renginius, kviesdavome anglus drauge švęsti Užgavėnių, minėti Baltijos kelio metinių. Man visada buvo įdomios kitos kultūros, bet taip pat norėjau parodyti įdomiąją Lietuvos pusę užsieniečiams, – pasakoja pašnekovė. – Vėliau, 2014–2015 metais, dirbdama organizacijos „Initiatives of Change“ konferencijų centre Indijoje, vadovaujamame Mahatmos Gandhi anūko Rajmohano Gandhi, taip pat nuoširdžiai pasakodavau visiems apie Lietuvą, aiškindavau jos istoriją indų verslininkams ir politikams. Nors ir buvau labai toli nuo tėvynės, ji visada sukosi galvoje.“

Rūtai ne kartą teko pasiginčyti su gana aukšto rango diplomatais, kurie tvirtino, jo lietuvių kalba yra slavų kalba, todėl mes kalbame beveik rusiškai. „Man buvo pikta ir gėda, kad apie tai nėra jokios informacijos anglų kalba, kuria galėčiau pasidalinti tokioje situacijoje. Myliu Lietuvą ir visada norėjau ją rodyti pasauliui, bet nebuvo jokio komunikacijos kanalo anglų kalba, kuriuo galėčiau dalintis ir pagrįsti paprasčiausius faktus apie mūsų kalbos kilmę, istoriją ir pan. Bėgo metai, bet tokios informacijos šaltinio taip ir neatsirado. Vieną 2019 metų vasaros vakarą kalbant telefonu su Vytaute Rimkute mums abiem tuo pačiu metu gimė idėja kurti tinklalaidę. Nusprendėme, kad tai, ką darome su Lietuvių profesionalų klubu Berlyne „LEO in Berlin“, privalome perkelti į skaitmeninę erdvę. Pokalbius apie Lietuvos ekonomiką, politiką, verslą ir kultūrą būtina užšaldyti laike ir jais dalintis“, – pasakoja R. Naujokaitė.

Pavadinimą „Lithuanian Dream“ autorės pasirinko todėl, kad savo įrašuose nori parodyti, kaip svajotojai, nepaprasti žmonės per pastaruosius 30 metų nuo nepriklausomybės atkūrimo sukūrė naują Lietuvą.

Prie šio projekto kartu su Rūta dirba dizainerė Milda Šukytė ir kalbos redaktorius Šonas Donovanas.  O visai neseniai kūrėja pasidalijo džiugia naujiena: tinklalaidė tapo ir radijo laida – ji bus transliuojama Kalifornijos radijuje. Komandą papildė Gabrielė Valodskaitė.

Tinklalaidėje bandoma atsakyti į pagrindinius klausimus apie Lietuvą žmogui, kuris apie ją dar nieko nežino. Ji yra skirta antrosios, trečiosios kartos lietuviams ir užsieniečiams, kurie svarsto galimybę investuoti arba gyventi Lietuvoje. Pašnekovai kviečiami pagal jų kompetenciją. „Agentūros „Investuok Lietuvoje“ vadovas Mantas Katinas buvo pirmasis mūsų pašnekovas. Užsienio reikalų ministras lankėsi net du kartus. Kalbėjomės su „The New York Times“ įvertinta rašytoja Rūta Šepetys, lietuviais, vadovaujančiais inovacijų centrams Honkonge. O dabar ruošiuosi naujojo sezono pokalbiams su Lietuvos startuolių žvaigždėmis ir užsienio žurnalistais“, – pasakoja Rūta, per metus įrašiusi net 33 pokalbius su Lietuvos verslo, politikos ir kultūros atstovais. Apie valandą trunkančiuose pokalbiuose ji stengiasi padėti atsiskleisti pašnekovo savitumui, jo pasaulio suvokimui.

Neabejoja tinklalaidės verte

Rūta sako, kad kiekvienas interviu yra savotiškas, įtraukiantis ir vertingas: „Manau, tai yra nepaprasta dovana man pačiai – padėti užšaldyti laike idėjas, kurios sukūrė demokratišką Lietuvą. Išversti šviesiausių lietuvių idėjas ir atskleisti šalies savitumą anglakalbei auditorijai.“

Kaip ir kiekvienam kūrėjui, Rūtai su kolegomis svarbi grįžtamoji reakcija. Jiems malonu žinoti, kad tinklalaidė yra klausoma, reikalinga ir pateisina lūkesčius. „Per metus sulaukėme apie 50 rekomendacijų „Facebook’o“ platformoje ir daug laiškų iš žmonių, kuriems mūsų tinklalaidė tapo pirmaisiais vartais į Lietuvą. Be galo malonu girdėti, kad ir užsieniečiams rūpi mūsų šalis. Pavyzdžiui, gavome laišką iš amerikiečio, kuris padėjo Gint’ui Baukus atvesti „Western Union“ į Lietuvą. Jis labai džiaugėsi, kad ši istorija nebus pamiršta ir kad ją papasakojome ir anglų kalba. O vienas italas, gyvenantis Lietuvoje, parašė padėkos laišką, nes pirmą kartą išgirdo Tomą Venclovą kalbant angliškai. Jis pažinojo šį rašytoją iš knygų, bet tai buvo pirmoji galimybė išgirsti ilgą – valandos trukmės – interviu su šiuo rašytoju. Taip pat labai nustebau, kai kelias dienas pavėlavusi įdėti naują interviu įrašą gavau net tris žinutes su klausimu, ar viskas gerai. Tada suvokiau, kad ši tinklalaidė tapo kažkuo, kas turi didelę vertę daugybei žmonių“, – pasakoja pašnekovė.

Anglų kalba suteikė galimybę Rūtai paskleisti žinių apie Lietuvą užsienio lietuviams ir užsienio žurnalistams, papasakoti apie savo gimtąją šalį kitakalbiams draugams, verslo partneriams. Tačiau ji pastebi, kad anglų kalba kartais tampa priežastimi, kodėl žmonės atsisako duoti interviu. Pavyzdžiui, iš devynių asmenų, besibalotiruojančių į Globalios Lietuvos apygardą, kol kas tik penki sutiko įrašyti interviu anglų kalba. „Galvoju, gal visai ir nieko būtų toks testas visiems, einantiems į Seimą?“ – šypteli Rūta.

Kas lemia jaunimo politinį pasyvumą?

Prieš Lietuvos Seimo rinkimus R. Naujokaitė daugiau dėmesio skyrė politikams. „Kadangi šiais metais pirmą kartą rinksime parlamentarą, atstovausiantį mums, pasaulio lietuviams, Seime, nusprendžiau visus kandidatus pasikviesti į mūsų laidą. Tai tapo puikia proga mūsų klausytojams ne tik susipažinti su politikais, bet ir suvokti, kaip veikia Lietuvos politinė sistema, kokios didžiausios problemos. Pakviečiau visus pristatyti politines idėjas, kurias jų partija reprezentuoja, ir kaip tos partijos praktikuoja politinius idealus“, – pasakoja Rūta.

Anot jos, liberalų, konservatorių, socialdemokratų, žaliųjų partijos Lietuvoje gana skiriasi nuo partijų panašiais pavadinimais užsienyje. „Narplioti šį idėjų raizgalą yra gana didelis iššūkis, bet su kiekvienu interviu pateikiame vis išsamesnį vaizdą“, – sako ji.

Jau daug metų afišuojama, kad tik nedaugelis jaunų žmonių Lietuvoje domisi politika, yra aktyvūs rinkimuose. Pašnekovės nuomone, panašiai yra ir kitose šalyse: dažniausiai didžiąją dalį elektorato sudaro 35–65 metų moterys. „Paprastai žmonės nelabai domisi politika, kol tai pradeda juos veikti tiesiogiai. Susilaukę vaikų ir nusėdę, ima apie balsavimą galvoti daug rimčiau, nes valdžios sprendimai daro įtaką jų šeimos ateičiai, – nuomone dalijasi Rūta. – Tačiau kai kuriais atvejais politikai sugebėjo suaktyvinti jaunimą. Galima pasimokyti iš tokių politikų kaip buvęs JAV prezidentas Barakas Obama ir Indijos ministras pirmininkas Narendra Damodardo Modi, kurie sugebėjo pritraukti jaunimą balsuoti ir tai panaudoti kaip jėgą pasiekti persvarą rinkimuose. Manau, tai lėmė aiški komunikacijos žinutė, atitinkanti tos kartos poreikius, ir puikus komunikavimas per socialines medijas.

Pasak pašnekovės, nereikia kaltinti jaunimo dėl jų pasyvumo, jauni žmonės eis balsuoti, jei politikai pradės telkti dėmesį į jiems rūpimas problemas. JAV atveju tai buvo sveikatos draudimas. „Kita vertus, žinant Lietuvos demografiją, politikams labiau „apsimoka“ kalbėti apie vyresnių žmonių problemas ir jas spręsti, nes jie ir taip eina į rinkimus, jų yra daugiau nei jaunų žmonių“, – daro prielaidą R. Naujokaitė.

Lietuvių profesionalų klubas Berlyne

Rūta – ne tik tinklalaidės apie Lietuvą kūrėja ir vedėja, bet ir Lietuvių profesionalų klubo Berlyne („Lithuanian profesionals club in Berlin“, arba „LEO in Berlin“) pirmininkė.  Ji kartu su Vytaute Rimkute šį klubą įkūrė 2018 metais. „Vos persikrausčiusi į Vokietijos sostinę susipažinau su Vytaute, ši ir pasiūlė įkurti klubą. Pamenu, tada ieškojau darbo ir pagalvojau: kaip būtų smagu kaskart pamačius lietuvišką vardą tarp įmonės darbuotojų ne svarstyti, ar patinka tam lietuviui kiti lietuviai, ar tai nebus problema darbinantis, o atvirkščiai – eiti pas jį ir klausti apie įmonę. Todėl kai Vytautė pasiūlė šią idėją, nedvejodama sutikau. Be to, jau turėjau universitetų bendruomenių steigimo, darbo konferencijose patirties“, – pasakoja pašnekovė.

Paskelbus apie šią iniciatyvą, į pirmąjį renginį Lietuvos ambasadoje Berlyne susirinko apie 50 lietuvių. Imtasi aktyvios veiklos. „Nusprendėme įkurti klubą, nes norėjome gerai jaustis savo mieste, pažinti lietuvius, dirbančius didžiulėje jo startuolių industrijoje. Per pirmus metus surengėme apie 20 renginių skirtingose įmonėse. Jų metu mokėmės vieni iš kitų ir berlyniečiams reprezentavome Lietuvą. Bendradarbiavome su „Vinted“ ir „Oberlo“ įmonėmis, kurios turi biurus Berlyne, organizavome ten renginius. Susipažinome su daugybės sričių verslais ir aukštos kvalifikacijos profesionalais. Tai ir tapo svarbiausiu mūsų tikslu – bendrauti, mokytis ir kurti kartu, taip stiprinant vieniems kitus“, – klubo misiją ir veiklą apibūdina Rūta.  

Praeitais metais nuspręsta padaryti klubą uždarą ir tapti nevyriausybine organizacija Vokietijoje. Dabar klubas turi 25 narius, mokančius nario mokestį. Tai motyvuoti skirtingų sričių profesionalai: nuo rinkodaros specialistų startuoliuose, mašinų variklių inžinierių iki ekologijos srities mokslininkų. Juos vienija idėja kurti pilietišką diasporą, taip išlaikant lietuvybę ir prisidedant prie pozityvaus Lietuvos įvaizdžio Vokietijoje stiprinimo. Anot pirmininkės, nario mokestis padėjo atsirinkti tikrus narius ir pagerinti bendravimo kokybę.

„LEO in Berlin“ turi uždarą investuotojų, knygų, „Mastermind“ klubus. Anot Rūtos, kiekviena vakarienė, investuotojų, knygų klubo susitikimai yra kupini visapusiškų diskusijų ir patarimų.

Šiais metais klubo iniciatyva Vokietijoje buvo pradėtas projektas „LT Big Brother“, vykdomas daugybėje šalių. Tai pirma ir vienintelė savanoriška profesinės mentorystės programa lietuviams visame pasaulyje. Jos tikslas – per neformalų asmenišką bendravimą perduoti įvairiose profesinėse srityse įsitvirtinusių lietuvių profesionalų žinias ir patirtį perspektyviam visame pasaulyje studijuojančiam ar dirbančiam Lietuvos jaunimui.

„LEO in Berlin“ klubas tapo 25-uoju „Globalios Lietuvos lyderių“ (GLL) tinklo klubu pasaulyje. „Ši organizacija vienija panašias organizacijas nuo Vašingtono iki Dubajaus. Tai yra nepaprastas būrys žmonių, kurie vieni kitus palaiko ir kuria kartu. Skatinčiau visus, norinčius kurti, susirasti „Globalios Lietuvos lyderių“ klubą savo gyvenamojoje šalyje. Manau, nė vienas nepasigailės“, – ragina Rūta.

Baltijos kelio metinių minėjimas ir baltarusių palaikymo akcija

Lietuvių profesionalų klubas Berlyne glaudžiai bendradarbiauja su Lietuvos ambasada, institucijomis „Kurk Lietuvai“, „Investuok Lietuvoje“, „Versli Lietuva“. Taip pat prisideda prie prasmingų tautiečių akcijų. Pavyzdžiui, šį rugpjūtį „LEO in Berlin“ kartu su čia gyvenančiais baltarusiais suorganizavo tūkstantinę „Laisvės kelio“ grandinę. Tūkstantis žmonių iš Lietuvos, Baltarusijos, Latvijos, Estijos, Japonijos, Vokietijos ir kitų šalių susikibo į gyvą grandinę palaikydami Baltarusijos žmonių kovą už laisvę. „Kaip prieš 31 metus lietuviai, latviai ir estai stovėjo už savo laisvę, taip mes šiandien stovime su baltarusiais dėl pokyčio jų šalyje. Mes visi laisvę suprantame kitaip. Mes, lietuviai, ją ypač branginame, nes, kaip ir jūs, buvome jos netekę“, – tokią kalbą renginio metu pasakė Rūta, kaip „LEO in Berlin“ organizacijos vadovė.

Berlyno kultūros ir Europos reikalų senatorius dr. Klaus’as Lederer’is oficialiai kreipėsi į demonstracijos dalyvius: „Situacija Baltarusijoje atskleidžia, jog pagrindinės žmogaus teisės yra ignoruojamos ir nesirūpinama gyventojų gerove. Būtina užtikrinti žodžio, susirinkimų laisvę ir teisę į sąžiningus rinkimus. Policijos žiaurumas niekur negali būti toleruojamas. Režimas Minske privalo gerbti pagrindines žmogaus teises, suteikti galimybę organizuoti naujus sąžiningus rinkimus, ieškoti dialogo su protestuotojais ir paleisti politinius kalinius. Baltarusijai reikia apvaliojo stalo.“

Anot pašnekovės, tai buvo didžiausias Baltijos kelio dienai paminėti skirtas renginys Vokietijoje ir trečias pagal mastą pasaulyje (daugiau dalyvių buvo tik Lietuvoje ir Baltarusijoje).

Per dešimtmetį – keturios šalys

Vokietija yra ketvirtoji užsienio šalis, kurioje Rūta gyvena ilgiau nei metus. Prieš dešimtmetį ji išvyko į Jungtinę Karalystę dėl darniojo vystymosi ir taikos studijų (angl. Development and Peace Studies) Bradfordo universitete. Būdama devyniolikos, mergina degė noru pažinti pasaulį ir mokytis. Po studijų įsidarbino organizacijos „Initiatives of Change“ konferencijų centre Indijoje. Ten dirbo su užsienio delegacijomis, vesdavo konferencijas. Vėliau studijavo migracijos ir komunikacijos magistrantūroje Danijoje. Toje šalyje praleido trejus metus. O pastaruosius dvejus metus gyvena Vokietijoje.

Anot pašnekovės, dauguma klubo „LEO in Berlin“ narių turi panašią istoriją. „Dažnai keliose šalyse išsimokslinę žmonės renkasi gyvenamąją vietą atsižvelgdami į karjeros perspektyvas. Berlynas kartu su Londonu, Niujorku, Singapūru yra pasaulio smegenys, tai miestai, kurie traukia žmones ir kompanijas, norinčias kurti naujausias technologijas“, – sako Rūta.

Jau penkerius metus ji dirba medicinos technologijų srityje. Sako esanti pakvaišusi dėl marketingo strategijų, verslo optimizacijų. Neretai skaito pranešimus konferencijose, susitikimuose. Šiuo metu pati vysto medicinos technologijų verslo idėją, kuri kitais metais turėtų išvysti dienos šviesą.

Rūta jau aštuonerius metus yra šveicarų nevalstybinės organizacijos „Initiatives of Change“ tinklo narė. Šios organizacijos kredo: „Būk pokytis, kurį nori matyti pasaulyje.“ Per šią organizaciją ji susipažino su garsiais politikais, Nobelio ir Pulicerio premijų laureatais. Dalyvavo mediacijose tarp Ukrainos ir Rusijos, Sudano ir Pietų Sudano. Šioje organizacijoje susipažino ir su savo antrąja puse. Jiems abiem svarbios kertinės vertybės – skaidrumas ir bendruomeniškumas.

Šie metai Rūtai buvo itin darbingi. Darbas iš namų dažnai užsitęsdavo iki devintos valandos vakaro. Tačiau kartu tai buvo ir apmąstymų, apsivalymo metai. „Kadangi nereikėjo niekur skubėti, radau laiko susidėlioti prioritetus. Net pavyko trims savaitėms parvykti į Lietuvą. Atsirado kitokių pokalbių su šeima ir draugais temų, bendravimas tapo kokybiškesnis, nes, manau, visi pradėjome kitaip vertinti tai, ką turime. Didelės nelaimės, tokios kaip ši pandemija, suartina ir padeda suvokti, jog nesame amžini“, – sako pašnekovė.

Per pasaulį veda žinių troškimas

Paklausta, kokią įtaką jos asmenybei turėjo užsienio šalys, kuriose gyveno, Rūta leidžiasi į prisiminimus ir apmąstymus. „Tomas Venclova viename iš tinklalaidės „Lithuanian Dream“ interviu gražiai pasakė: „Kiekviena kalba mums duoda vis naują prizmę matyti pasaulį, kalbėdami kita kalba mes virstam kitokiu „aš“. Todėl kiek kalbų mokame, tiek kartų galime save vadinti žmogumi.“ Taip ir kiekviena šalis vis kažką manyje paliko. Anglijoje aš subrendau, pamačiau, kad žmonės gyvena visai kitaip nei Lietuvoje. Studijuodama išmokau, kaip galima taikiai spręsti konfliktus, sugyventi su žmonėmis, mąstančiais kitaip nei mes. Indija buvo savęs atradimo šalis. Bendraudama su begale žmonių iš Pietryčių Azijos ir Afrikos supratau, kad iš esmės visi esame labai panašūs. Kiekvienas žmogus, kuris ateina į mūsų gyvenimą, yra dovana. Manau, Lietuvoje dėl buvusio sovietinio režimo įtakos kartais esame labai užsisklendę ir baikštūs. Dar tik mokomės būti atviri, priimti vieni kitus ir save be gėdos.“

Danijoje Rūta gerai pažino skandinavišką kultūrą. Darbas subrandino jos požiūrį į žmogų kaip į vertybę. „Skandinavai į darbą žiūri dviem aspektais: į darbo vaisius ir kaip bendra veikla sustiprina grupę. Nors užduotis bus atlikta gerai, jei visi liks susipykę, tai nebus naudinga kompanijai. Žmonės grupėje turi jaustis gerai, nes taip užtikrinamas tęstinumas. Be to, kai visi komandos nariai, o ne tik vadovas gali daryti sprendimus,  sukuriami daug geresni produktai“, – danų požiūrį į darbą dėsto pašnekovė.   

Gyvendama Vokietijoje per pastaruosius dvejus metus Rūta labai daug išmoko apie startuolių pasaulį ir vadovavimą skirtingoms organizacijoms. Ji atvyko čia dėl darbo medicinos technologijų kompanijoje ir su bendraminčiais iškart subūrė „LEO in Berlin“ klubą. Kiekviena savaitė, anot jos, buvo kupina iššūkių.

„Vokietija labiausiai primena Lietuvą, nes čia ir bendravimo būdas, ir net maistas labai panašus į lietuvišką. Žmonės Berlyne yra tiesmuki ir gali pradėti ginčytis su nepažįstamuoju gatvėje, jei šis eina per dviračių taką ar užlenda eilėje. Taip pat jie labai gerbia policiją ir valdžią. Jaučiama itin didelė pagarba politiniams lyderiams: kai Angela Merkel per televiziją paprašė gyventojų laikytis karantino, visi labai sukluso, – įžvalgomis apie vokiečius dalijasi Rūta. – Palyginti su Lietuva ir Danija, žmonės čia yra laisvesni, rengiasi, kaip nori, ir dažnai protestuoja gatvėse. Bet tai jau turbūt Berlyno, o ne Vokietijos ypatumas, nes, kaip dažnai sakoma, Berlynas yra daug laisvesnis nei likusi Vokietija.“

Pašnekovės manymu, noras keliauti per pasaulį ir semtis iš jo žinių atėjo iš pačios Lietuvos. „Labai vertinu tėvų nuo mažens įdiegtą suvokimą, jog didžiausia vertybė yra knygos ir mokslas. Lėtas, bet gerai apgalvotas sprendimas yra labai vertingas. Užklupus dilemoms ir sunkumams, visada atsisuku į knygas ir į geras „TEDx“, „MasterClass“, „Coursera“, „LinkedIn Learning“ paskaitas. Niekada nebuvau nusprendusi emigruoti visam laikui, mano širdis visada yra Lietuvoje, tik aš mokausi ir kuriu pasaulyje. O dabar su „Lithuanian Dream“ tinklalaide, „LEO in Berlin“ klubu ir visu GLL tinklu visada atsisuku ir į knygas, ir į bendruomenę. Su jais jokios gyvenimo vėtros nebaisios“, – kalba R. Naujokaitė, kurią galima laikyti tikra Lietuvos ambasadore užsienyje.

Tinklalaidės „Lithuanian Dream“ įrašų galite klausytis čia.

Inga Nanartonytė