Vienas lietuvių mėgstamiausių ir lankomiausių šiltųjų kraštų – Turkija. Malonus klimatas, kerintys vaizdai ir egzotika daugybę tautiečių vilioja planuoti atostogas būtent šioje šalyje. Dažnas taip susižavi, kad ją atostogoms renkasi dar ne kartą. O kaipgi atrodo Turkija ne turisto, o joje gyvenančio ir dirbančio žmogaus akimis? Apie gyvenimą ir darbą saulėtoje Turkijoje papasakojo Agnė Svilainytė, jau dvejus metus šioje šalyje dirbanti anglų kalbos mokytoja.
Kas lėmė, kad nusprendėte kraustytis į Turkiją?
Pirmą kartą prieš keletą metų į Turkiją atvykau pasinaudojusi programos ERASMUS+ jaunimo srities projekto siūloma galimybe. Šis projektas skatino jaunimą pažinti kitas šalis, kultūras ir dalytis savo šalies istorija. Tuomet mano viešnagė truko savaitę. Praėjus keliems mėnesiams po šio projekto, grįžau į Turkiją. Šį kartą – švęsti geriausios savo draugės vestuvių. Nuo tada iš Turkijos taip ir neišvažiavau, gyvenu čia jau dvejus metus.
Koks yra gyvenimas Turkijoje? Ko reikia norint prisitaikyti šioje šalyje?
Atvykus gyventi į bet kurią naują šalį, reikia žinoti tam tikras nerašytas taisykles, stebėti kultūrą, būti lanksčiam ir tolerantiškam. Man patinka jaunų žmonių gyvenimas Turkijoje – po darbų ar studijų jie laiką skiria lavinimuisi, mokosi ko nors naujo – muzikos, dailės ar kalbų, nebijo ieškoti savęs. Kai kurie, būdami trisdešimties, sugalvoja visiškai pakeisti savo profesiją ir, pavyzdžiui, iš inžinierių tampa pilotais ar fotografais.
Turkai yra ypač bendraujantys žmonės; jie priklauso daugybei socialinių grupių. Išsilavinusiems žmonėms nepatinka Turkijoje susidariusi politinė situacija ir jie nepritaria tam, jog šalies valdžia konservatyvėja, ima riboti žodžio laisvę, keisti esamus įstatymus į palankesnius sau.
Ar Jums yra priimtina Turkijos kultūra? Kokia ji?
Turkai yra itin svetinga tauta. Šioje šalyje daug dėmesio skiriama maistui – šeimose priimta visada pusryčiauti ir vakarieniauti kartu. Svečiai kviečiami ne tik prie vakarienės, bet ir prie pusryčių stalo. Kiekvienas susitikimas užbaigiamas patiekiant juodosios arbatos, desertų ir vaisių. Šeimos vaidmuo turkų gyvenime yra itin svarbus. Čia labai atsižvelgiama į šeimos nuomonę priimant svarbius gyvenimo sprendimus.
Turkijos kultūra yra gana konservatyvi. Santuoka čia labai svarbi, pora kartu apsigyventi gali tik po vestuvių. Ypač gėdinga merginai pastoti iki santuokos. Turkijos kultūroje vis dar išlikęs oficialus merginos rankos prašymas: vaikinas su savo tėvais atvyksta į būsimos nuotakos namus ir paprašo jos tėvo leidimo kelti vestuves. Šios piršlybos švenčiamos su 100 žmonių, o vestuvėse dalyvauja 300–1000 žmonių – į jas kviečiami ne tik nuotakos ir jaunikio bendradarbiai, kaimynai, giminės ir draugai, bet ir jų tėvai.
Taip pat pastebėjau, kad vaikai auginami kitaip – atlaidžiau. Kiekvienas jų laikomas nepaprastai ypatingu, nėra kritikuojamas, baudžiamas. Gali atrodyti, kad vaikai išlepę, tačiau iš tiesų jie yra labai drąsūs, iškalbingi ir smalsūs, laisvai reiškia savo emocijas ir jausmus, bučiuoja, apsikabina aplinkinius.
Kas Turkijoje Jums patinka labiau nei Lietuvoje? O galbūt kuo nors nusivylėte?
Be abejonės, saulė ir šiluma. Žmonės yra atsipalaidavę, draugiški ir šilti. Čia yra itin skirtingų vietovių: toje pačioje šalyje galima rasti kraštų, kur žiemos atšiaurios, ir kraštų, kurių gyventojai niekada nėra matę sniego. Galima rasti kalnų slidinėjimui ir nepaprasto grožio paplūdimių atostogoms.
Kaip sekėsi mokytis turkų kalbos? Ar ji Jums buvo lengvai įkandama?
Manau, kad turkų kalba nėra sunkesnė už lietuvių kalbą. Buitinę kalbą, kuri vartojama kasdien, galima išmokti gana greitai ir lengvai. Net nespėji pastebėti, kaip kasdien vis geriau ir geriau imi suprasti, ką kalba aplinkiniai.
Vienas iš įdomesnių atradimų buvo tai, kad kiekvienas turkiškas vardas turi aiškią reikšmę, pavyzdžiui: Duygu – „jausmai“, Ateş – „ugnis“, Can – „siela“, Nehir – „upė“. Tad kiekvieną sutiktą naują žmogų galima susieti su tam tikru objektu, kurį atspindi jo vardas, ir taip įsiminti naujus žodžius.
Turkijoje dėstote privačioje mokykloje. Ar mokymosi specifika skiriasi nuo tos, kuri priimta Lietuvoje? Palyginkite abiejų šalių švietimą.
Turkijos visuomenėje egzistuoja labai didelė atskirtis tarp išsilavinusių ir neišsilavinusių žmonių, taip pat tarp privačių ir valstybinių mokyklų. Valstybinėse mokyklose vis daugiau dėmesio skiriama religijai, o ne tiksliesiems mokslams ar užsienio kalboms, todėl tėvai stengiasi išleisti savo vaiką į privačią mokyklą, kurioje mokslas yra brangus. Privačiose mokyklose, net būdami pradinukai, vaikai turi 10 pamokų per dieną, užsiėmimus pradeda 8 valandą ryto ir baigia 17 valandą vakaro. Trečdalį visų pamokų sudaro anglų kalbos mokymas, nuo ketvirtos klasės pasirenkama antra užsienio kalba – ispanų arba vokiečių. Taip pat vaikai mokosi groti pasirinktu instrumentu, žaidžia futbolą, vyksta teatro, dramos pamokos. Kiekvienai privačiai mokyklai yra itin svarbu turėti iš užsienio atvykusių mokytojų, kad vaikai galėtų kuo natūraliau išmokti užsienio kalbą.
Ar sulaukiate dėmesio vien tik todėl, kad esate užsienietė? Koks tas dėmesys – malonus ar įkyrus?
Užsieniečiai Turkijos kurortuose dažniausiai sulaukia daug dėmesio vien tik todėl, kad yra turistai – iš jų galima užsidirbti parduodant savo prekes ar paslaugas. Ankara, kur gyvenu, yra verslo centras, dauguma žmonių čia siekia karjeros, yra išsilavinę, apkeliavę daug pasaulio ir matę įvairių žmonių, todėl čia tikrai nėra įkyraus ir nepageidaujamo dėmesio. Žinoma, jiems įdomu užmegzti pokalbį, pabendrauti. Jei atvykėliui reikia pagalbos ieškantis būsto, tvarkantis leidimus gyventi šalyje, ligos atveju – visi, net turkų draugų draugai, yra pasiruošę padėti ir visada įsitikina, ar svečiui iš užsienio yra viskas gerai.
Kokios Jūsų sutiktų turkų žinios apie Lietuvą?
Dauguma žino Kauno „Žalgirį“ ir Lietuvos sostinę Vilnių.
Dėkoju už pokalbį.
Jolanta Petrūnaitytė
Nuotraukos iš Agnės Svilainytės asmeninio archyvo