UGANDA. Reikėtų cunamio, kad suprastume, kaip gerai gyvename

Dvidešimt trejų metų Jūratę Jucikaitę galima apibūdinti kaip didelę gyvenimo naujovių ir iššūkių entuziastę. Jau šeštus metus ji keliauja vedama didelio smalsumo, laisvės siekio ir troškimo pamatyti kuo daugiau dar neregėtų vietų, patirti naujų įspūdžių ir sutikti įdomių žmonių. Baigus studijas, jai atsirado puiki galimybė išbandyti savanorės veiklą užsienyje ir kartu apmąstyti savo ateities planus. Mergina pasirinko savanoriauti viename iš atokių Afrikoje esančios Ugandos kaimų. Pasak savanorės, gyvenimas šiame kaime nėra lengvas. Trūkstą visų materialių dalykų, užtenka tik nuoširdumo, pagarbos ir atjautos. Sukaupusi neįkainojamą dviejų mėnesių patirtį, Jūratė dalijasi mintimis apie savanorystės reikšmę ir Ugandos kaimelio žmonių gyvenimą.

Jūrate, kaip tapai savanore?

Savanorystės idėja man niekada nebuvo svetima. Dar gyvendama ir studijuodama Lietuvoje nuolat skirdavau laisvo laiko savanoriškoms veikloms. Baigus studijas, atsirado laiko išbandyti šią veiklą užsienyje. Be to, nežinojau, ko konkrečiai noriu iš savo ateities – ar toliau tęsti mokslus, ar dirbti. Savanorystė buvo idealus tarpinis variantas.

Pirmiausia sprendžiau klausimą, kur savanoriauti. Europą iškart atmečiau: čia viskas ir taip labai gerai, reikėtų kokio cunamio, kad suprastume, kaip gerai gyvename. Pietų Amerika ir Azija pritraukia labai daug savanorių, o Afrikoje, manau, jų yra mažiau ir pagalbos reikia daugiau. Tad apsispręsti nebuvo sudėtinga – Afrika. Tada teko išsirinkti valstybę. Nenorėjau į jokią turistinę šalį ar turistinę vietovę, nes buvau tikra, jog tokiu atveju pagalba žmonių nepasieks. Karo niokojamas šalis taip pat iškart atmečiau. Vakarų Afrika irgi atkrito dėl musulmoniškų tradicijų – ten vienai merginai būtų per daug sudėtinga: toje šalies dalyje net kambarį viešbutyje sunku išsinuomoti nelydimai tėvo ar vyro. Geriausias variantas atrodė Rytų Afrika: valstybinė kalba – anglų, šalyse gana saugu. Tada pradėjau ieškoti programų, kontaktinių duomenų. Galiausiai radau, ko ieškojau.

Kokia buvo Tavo misija savanorystės metu?

Mano misija buvo visiškai kitokia, nei įsivaizdavau. Susiradau mažytę vietinę organizaciją. Jos veikla tik iš dalies atitiko mano poreikius. Tačiau ji supažindino mane su žmogumi, turinčiu privačią mokyklą atokiame Ugandos kaime. Atvažiavusi supratau, kad tame kaime esu pirmasis baltaodis žmogus. Tad mano misija buvo ne tik padėti mokyti anglų kalbos vaikus mokykloje (tai oficiali mano veikla), bet ir, norėjau to ar ne, suformuoti vietinių nuomonę apie baltuosius.

Kaime vos prieš porą metų buvo įvesta elektra, tačiau vos pora namų ją turi, tad dauguma gyventojų nebuvo net ekranuose matę baltaodžių ar apie juos girdėję. Net neįsivaizdavo jų. Mano misija buvo svarbi ir sudėtinga, nes tai, ką aš dariau ir ką kalbėjau, vietiniai siejo su visu Vakarų pasauliu. Aš jiems buvau ir Amerika, ir Europa, ir visa kita, ko jie nepažįsta.

Papasakok, kaip atrodė Tavo, kaip savanorės, diena.

Visokių buvo dienų, tačiau paprastai diena prasidėdavo anksti. Keldavausi 6 valandą ryto – labai vėlai, palyginti su vietiniais. Atsikėlus viskas vykdavo lėtai, niekas niekur neskubėdavo. Kadangi gyvenau mokyklos savininko namuose su dar daugybe žmonių, ryte su visais pasisveikindavau ir paklausdavau, kaip praėjo naktis. Valanda kaipmat ir praeidavo. Tada rytinis arbatos gėrimas – dar viena valanda.

Vėliau keliaudavau į mokyklą, joje dėstydavau anglų kalbą pradinukams. Nebuvo konkretaus pamokų grafiko. Tiesiog mokytojai susitardavo, kur ir kada atliks pamokas. Po maždaug dviejų valandų būdavo pertrauka „mokytojų kambaryje“ – didelio medžio pavėsyje. Tada vėl eidavome dėstyti. Vėliau – pietų pertrauka, vėl pamokos. Diena mokykloje baigdavosi apie 4–5 valandą vakaro dainomis ir šokiais. Mokykloje privaloma mokėti daug dainų ir šokių, tad beveik kiekvieną dieną po oficialių pamokų vykdavo užklasinis ugdymas.

Po užsiėmimų mokykloje prasidėdavo dar vienas malonumas – vakariniai pasivaikščiojimai. Vaikai, kurie gyveno ten, kur ir aš, vis norėdavo mane parodyti savo draugams, giminaičiams, todėl kiekvieną dieną vaikščiodavau po kaimą, apylinkes ir lankydavau vietinius. Išeidavome iš namų vos keliese, po kelių minučių prisijungdavo vis daugiau ir daugiau vaikų. Po pusvalandžio aš eidavau kartu su šimto vaikų būriu. Taip porą mėnesių tame kaime kiekvieną dieną vaikščiodavo baltoji keistenybė ir šimtai vaikų.

Po vakarinių pasivaikščiojimų namie būdavo vakarienė – pats nemaloniausias dienos momentas. Turėdavau valgyti viena, nes namų savininkas daugiausia laiko praleisdavo kitame regione, kur dirbo mokyklos direktoriumi, o kitiems namiškiams, kurių buvo kelios dešimtys, buvo negalima valgyti kartu su manimi. Mat aš – viešnia, ir taip būtų rodoma nepagarba man. Prieš kiekvieną vakarienę man maistą atnešę namiškiai turėdavo priešais mane atsiklaupti. Priešais vyrus moterys ir vaikai visada klaupiasi, aš ten buvau daugiau nei vyras. Sunku buvo priprasti prie vakarienės ritualų, bet jiems būtų buvusi didžiulė gėda, jeigu aš būčiau to atsisakiusi.

Papasakok truputį daugiau apie savo gyvenamąją vietą.

Gyvenau vietinių šeimoje, tiksliau, jų bendruomenėje. Tiesa, gyvenau pačiuose turtingiausiuose namuose, kuriuose niekada netrūko nei maisto, nei vandens. Namus prižiūrėjo tarnai. Gyvenimas nebuvo blogas. Turėjau lovą, o dauguma miega tik ant nendrių paklotų. Žinoma, technologijas turėjau pamiršti. Elektra tuose namuose buvo įvesta, tačiau jos nebūdavo kartais net savaitę. O kai atsirasdavo, prasidėdavo tikras cirkas: ateidavo daugybė vaikų iš kaimo pasižiūrėti į mane ir į mano atsivežtas technologijas.

Kokios pagalbos labiausiai reikia šiems žmonėms?

Švietimo ir investicijų. Žmonės be galo kūrybingi, iš nieko sugeba pasidaryti puikiausių daiktų. Maži vaikai iš šiukšlių susikuria žaislų ir net muzikos instrumentų. Žmonės tikrai turi potencialo, jiems tiesiog reikia švietimo ir investicijų.

Kaime yra vos du šuliniai, iki kurių tenka žingsniuoti net kelis kilometrus. Vos poroje namų įvesta elektra, tačiau jos dažniausiai nebūna. Kaime neįmanoma gauti pirminės sveikatos priežiūros paslaugų. Mokyklai trūksta elementarių dalykų: pastatų, suolų, kėdžių, knygų. Keliai kaime katastrofiški: liūčių sezonu nei išvažiuoti, nei įvažiuoti neįmanoma.

Labai daug dalykų padėtų pagerinti žmonių gyvenimą kaime. Drabužiai, batai, žaislai, mokyklinės priemonės – bet kokia pagalba padėtų tam kaimui. Ten visų materialių dalykų trūksta, užtenka tik nuoširdumo, pagarbos, atjautos. Šių dalykų iš jų visa Europa galėtų mokytis ir mokytis.

Kaip jie priima pagalbą?

Sunku pasakyti, kaip jie priima pagalbą, nes dažniausiai jos negauna.

Papasakok apie vietinių gyvenimą.

Dauguma namų suręsti iš molio ir smėlio, uždengti nendrių lapais. Virtuvės, vonios, tualeto nėra. Valgyti gaminama lauke ant akmenų. Turtingesnieji turi atskirus namukus virtuves, bet dažniausiai tai tik namuko karkasas ant pagalių, kitaip tariant, stogas, kad neužlytų per liūčių sezonus. Prausiamasi lauke sutemus. Vanduo – didžiausia brangenybė, nes yra tik du šuliniai, iš kurių vandenį moterys neša ant galvos net ir kelis kilometrus. Oficialių darbų beveik niekas neturi, dėl to pinigai kaime beveik necirkuliuoja. Visi augina maisto produktus, jais ir maitinasi.

Kokia moterų ir vyrų padėtis Ugandos kaime?

Moterų padėtis labai sudėtinga: jos keliasi paryčiais, dirba laukuose, vėliau visa buitis gula ant jų pečių. Vyrai kaime beveik nieko neveikia, niekuo nesirūpina.

Koks vietinių tikėjimas?

Vietiniai oficialiai yra krikščionys, bent jau taip sako. Vis dėlto išpažįsta daugiau senuosius tikėjimus nei krikščionybę. Labai prietaringi, bijo įvairiausių dalykų: užkerėjimo, nunuodijimo. Net ir man buvo uždrausta valgyti svetimuose namuose, kad niekam nekiltų noro manęs nunuodyti. Taip pat labai baiminamasi vaikų pagrobimo. Deja, tai nėra išsigalvojimas: kaime nuolat dingsta maži vaikai. Šnekama, kad juos paaukoja raganiams. Nemažai žmonių tiki ir prašo jų turtų, sveikatos, antrosios pusės. Išties įdomus ten žmonių gyvenimas, skurdus ir prietaringas.

Galbūt teko susipažinti su jų tradicijomis, šventėmis?

Sutikau Ugandoje Kalėdas. Nebuvo ten nei dovanų, nei puošmenų ar eglučių, svarbiausias dalykas – mėsa. Kaimo žmonės yra be galo neturtingi ir mėsos dažnai nevalgo. Daug žmonių jos ragauja tik per šventes, kitur – dažniau, bet tik vyrai, o moterims ir vaikams nelieka. Tad per Kalėdas privaloma valgyti mėsos. Pamenu, ne vienas buvo atėjęs į mūsų namus prašyti mėsos, nes šie namai patys turtingiausi ne tik tame kaime, bet ir apylinkėse, o jų savininkas – vienas gerbiamiausių ir žinomiausių žmonių tame regione (juk net mokyklą įsteigė, tai – didžiulis pasiekimas).

Kas yra svarbu Ugandos kaime?

Svarbiausia yra maistas.

Kaip atrodo Ugandos kaimo šeima?

Ugandos kaime, tiesa, kaip ir daug kur Afrikoje, šeimos nėra. Tokia institucija, kaip šeima, ten neegzistuoja. Žmonės ten gyvena kur kas didesnėmis bendruomenėmis, kurias vadina klanais. Pavyzdžiui, mano namuose gyveno gal apie 50 žmonių. Jeigu tik kas nors iš aplinkinių gyvena turtingiau, t. y. turi daugiau maisto, visi ten siunčia savo vaikus. Broliai, seserys, dėdės, tetos – visi gyvena kartu, bendrai rūpinasi maistu. Be to, ten paplitusi daugpatystė, įprasta „paskolinti“ moteris. Tokia jų kultūra. Dėl to dažnai sunku suprasti tikruosius giminystės ryšius, visi bendrai ir gyvena.

Su kokiomis problemomis susidūrei savanoriaudama?

Sunku pasakyti, ar turėjau daug problemų. Tiesiog viskas buvo be galo keista, turėjau suvokti, jog aš ten esu „nenormali“, o jų gyvenimas normalus, aš ten esu mažuma ir neturiu teisės kištis į jų pasaulėžiūrą ar kažką keisti. Manau, labai didelė problema yra ta, kad į Afriką atvažiuoja baltieji savanoriauti, dirbti ir stengiasi ne padėti vietiniams, o keisti jų mąstymą, pasaulio suvokimą, santykius tarp vyro ir moters. Manau, kad tai – klaida. Vakarai yra išsivystę labiau technologiniu požiūriu, tačiau kas nusprendė, kad vakarietiškas šeimos modelis yra geresnis nei afrikietiškas? Ir tai yra tik vienas iš pavyzdžių. Manau, Vakarai tiesiog neturi teisės diegti savo (anti)vertybių ir moralės normų. Afrikai reikia finansinės pagalbos, investicijų, bet ne pastangų keisti jų visuomenės pamatus.

Kalbant apie mano problemas savanoriaujant, bene sunkiausia buvo bendrauti su artimaisiais, esančiais Europoje, nes neveikė jokios susisiekimo priemonės. Tik kai būdavo sausa ir geras kelias, galėdavau važiuoti į artimiausią miestelį, tikėdamasi pasinaudoti internetu. Deja, dažnai tekdavo nusivilti, nes arba nebūdavo elektros, arba internetas neveikdavo. Turėdavau pralaukti pusvalandį, kad išsiųsčiau savo šeimai elektroninį laišką, bet ir tai ne visada pavykdavo – per silpnas ryšys. Bet tai iš anksto žinojau, tad labai nenustebino, tiesiog kėlė daug nepatogumų.

Kokia situacija labiausiai įsiminė?

Greičiausiai pirmą kartą persirgta maliarija. Dabar labai linksma prisiminus. Apie maliariją Vakaruose galvojama kaip apie mirties nuosprendį, o Afrikoje tai tiesiog kasdienybės dalis. Juolab kad liga visai nebaisi, jeigu ji yra gydoma. Tik problema Afrikoje yra kita – ten nepasitikima medicina ir nesiekiama gydytis. Aišku, nei aš pati, nei mano artimieji to nežinojo. Visi labai bijojo, o dabar man ta patirtis tik juoką kelia.

Kas paliko didžiausią įspūdį, pėdsaką atmintyje?

Gal labiausiai stebino žmonių sugebėjimas pasitenkinti minimaliais dalykais ir optimizmas tikrai beviltiškomis situacijomis. Manau, Vakarams reikėtų to pasimokyti.

Ko gero, savanorystės metu įgijai įvairios patirties, įgūdžių. Kaip manai, ar tai gali būti kur nors pritaikoma ateityje?

Taip, visur gyvenime. Ta patirtis man padėjo kitaip žvelgti į skirtingas kultūras, išmokė tolerancijos ir pakantumo.

Kokią naudą dar Tau davė savanorystė? Ar ši programa pakeitė Tavo gyvenimą?

Pakeičiau požiūrį į daugybę dalykų, pamačiau, kad savanorystė, be savo gražių tikslų, yra labai korumpuotas verslas. Supratau, kad daugybė stereotipų apie Afriką yra klaidingi. Juk Europoje visos naujienos apie Afriką būna susijusios su karais, nelaimėmis, epidemijomis, ligomis, tačiau tikrovė visai kitokia. Šio žemyno šalių kultūra išties įdomi, žmonės yra labai kūrybingi ir gabūs.

Kiek laiko truko Tavo savanorystė?

Tame kaime ir toje mokykloje dirbau 2 mėnesius.

Ką gauna savanoris atlikdamas nemokamą darbą?

Kaip minėjau, aš gyvenau mokyklos savininko namuose. Ten ir mokykloje buvau maitinama. Maistas, nakvynė man buvo nemokama. Už skrydį į Ugandą, draudimą, skiepus, vizą turėjau susimokėti pati. Tačiau šitie materialiniai dalykai yra nepalyginami su tais, kuriuos gavau gyvendama ir savanoriaudama tame kaime. Tačiau negaliu visko sudėti į kelis sakinius. Apie tai šiuo metu rašau knygą.

Kaip manai, ar savanorystė įvairiose organizacijose nėra tik priedanga nemokamai darbo jėgai gauti?

Negaliu kalbėti apie visas organizacijas. Atvirai pasakius, mano nuomonė kiek kitokia apie daugumą savanorystės organizacijų, kurias mačiau Afrikoje. Tai daugiau verslo siekiančios įmonės, net nesuvokiančios, kokia yra tikroji savanorystės idėja. Tiek užsieniečiai Afrikoje, tiek vietiniai kuria įvairias organizacijas, prisidengia skambiais ir gražiais pavadinimais, tačiau iš tikrųjų nevykdo jokios veiklos, tik bando kuo daugiau surinkti pašalpos ir ją vėliau iššvaisto. Arba kitu atveju už milžiniškus pinigus užsieniečiams siūlo įvairiausias savanorystės programas, tačiau iš tikrųjų nei lėšos, nei savanorių pastangos nepasiekia žmonių, kuriems reikia pagalbos. Tos organizacijos veikia kaip turizmo agentūros. Nematau jokio skirtumo. Deja, Afrikoje labai labai daug tokių dalykų. Vis dėlto galima atrasti ir išties žmonėms padedančių organizacijų ir programų, daugiausia švietimo srityje.

Iš patirties galėčiau savanoriams patarti mažiau pasitikėti organizacijomis, daugiau ieškoti tiesioginių ryšių su mokyklomis, ligoninėmis, vaikų namais ar kitomis įstaigomis, kuriose norėtumėte savanoriauti. Tada bus didesnė tikimybė, kad Jūsų pagalba pasieks tuos, kuriems to reikia. Kai matysite, jog Jūsų darbas tikrai davė rezultatų, nors ir labai menkų, mažiausiai galvosite apie nemokamą darbo jėgą. Matydama išsprogusias ir išsigandusias mane stebinčias vaikų akis, niekada nepagalvodavau, jog esu tik nemokama darbo jėga. Aš jiems, kaip ir jie man, buvau gyvenimo įvykis, o ne tik nemokamo darbo jėga.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Indrė Chomentauskaitė
Nuotraukos iš asmeninio Jūratės Jucikaitės albumo