Tatjana
Gimė Vilniuje
Daugiau nei 30 metų gyvena Dniepropetrovske, Ukrainoje
Jeigu paklaustumėte bet kurios šalies, bet kokio amžiaus, bet kokio išsilavinimo ir tikėjimo žmogaus, ar jis nori karo, atsakymas būtų „NE“. Nė vienas Ukrainos gyventojas, kad ir kokia kalba kalbėtų, nesvajoja žudyti, tuo labiau artimiausio kaimyno. Bet yra, kaip yra. Karas prasideda tada, kai melas ir tiesa, užgimę vienoje teritorijoje, tampa galingi ir nebegali kartu sugyventi. Jiems tampa per ankšta. Kaip kad diena ir naktis negyvena tuo pačiu laiku. Jų kova už teisę gyventi vadinasi ryto ir vakaro aušra. O toliau ateina dienos ir nakties pergalė. Tačiau dienos ir nakties pasikeitimą valdo Dievas, o tiesos ir melo įstatymas pavaldus žmogui, jo širdžiai ir pasirinkimui.
Ukrainoje susikaupė tiek daug melo ir taip sustiprėjo tiesa, kad jie abu susidūrė Maidane, Kijeve, Ukrainos ir Rusijos pasienyje, Kryme. Tiesos ir melo dvikova privertė sureaguoti visą žmoniją. Aš – ne politikė, ne valstybės pareigūnė, ne pasaulinio lygio ekonomistė, todėl mano pamąstymai subjektyvūs. Galbūt viskas yra kitaip, bet aš tai matau būtent taip. Panorau aprašyti šiuos įvykius iš vidaus, iš vietos, kur visa tai vyksta. Tam pastūmėjo kelionė į Lietuvą. Susitikimas su giminaičiais ir draugais, gyvenančiais Lietuvoje, ir supratimas, kad tikrieji įvykiai ir informacija apie juos dažnai tarpusavyje neturi nieko bendra. Jie skiriasi kaip žemė ir dangus. Bet informacija, besiskverbianti į žmonių protus, priverčia patikėti kreivuose veidrodžiuose matoma tikrove. Bet reikėtų pradėti nuo pradžių.
Mūsų šalies žmonės nori gyventi geriau, nes supranta, kad yra to verti ir pajėgūs tai pasiekti. Per 23 nepriklausomybės metus jie aplankė Europą ir Aziją, pamatė, kaip gyvenama kitur. Europos gyvenimo būdas patiko labiau už Rusijos arba Kazachstano gyvenimą. Kažkodėl jaunimas stengėsi įgyti išsilavinimą Europoje, o ne Azijoje, ne Rusijoje. Turėdami galimybę pasirinkti gyvenimo sąlygas arba darbą, vėlgi linkdavo rinktis Europą. Žmonėms būdinga rinktis tai, kas geriausia. Bet buvęs prezidentas Janukovyčius pasakė: „Ne. Mes negyvensime taip, kaip Europoje.“ Nuo to prasidėjo Maidano judėjimas. Toliau vyko pirmosios taikių demonstrantų egzekucijos, kilo naujos protestų bangos, žmonės piktinosi, Janukovyčius spruko. Šiomis keliomis anarchijos dienomis šalis sustingusi laukė: „Kas bus toliau?“
O toliau Kryme pradėjo dygti „žali žmogeliukai“, žmonės, apsirengę kaip Kubanės kazokai, ėmė agresyviai žygiuoti mūsų miesto gatvėmis su Rusijos vėliavomis. Bet svarbiausia, kad pradėjo sruventi melagingi žodžiai, melo srovė iš Rusijos pareigūnų ir politikų, Rusijos žiniasklaidos apie tai, jog Ukrainoje neva „siaučia „banderovcai“ ir fašistai“, jog rusų kalba yra uždrausta ir kalbėti rusiškai yra pavojinga gyvybei. Ir kažkas netgi pradėjo šiuo melu tikėti. Ypač šiais kliedesiais ėmė tikėti pietrytinės šalies dalies gyventojai, nes būtent tarp jų yra daugiausia rusakalbių. Tačiau noriu atkreipti Jūsų dėmesį: nors ir gyvenu Ukrainoje 36 metus, gerai suprantu ukrainiečių kalbą ir, jeigu reikia, galiu ja kalbėti, bet aš ja nekalbu, nes tai NĖRA BŪTINA. Ir dėl to niekada nesijaučiau antrarūšiu žmogumi.
Toliau sklido akivaizdus melas apie rusakalbių priespaudą, apie fašistinių nacionalistų siautėjimą. Jau net norėjosi susipažinti su šiais engėjais. Tačiau jų virtualumas neleido to padaryti. Visi juokėsi iš šios informacijos kvailumo, bet tik tol, kol užgimė baimė. Rusija ir toliau kaltino Ukrainą dėl to, ko ji niekada nedarė, dėl to, ko iš tikrųjų nėra. Kiekvienas žmogus iš patirties žino, kaip skaudu ir graudu priimti melagingus kaltinimus. Visa šalis bandė įrodyti, kad nėra jokio kalbinio konflikto.
Vakarų Ukrainos gyventojai įsipareigojo kalbėti rusiškai, nors tai nėra jų gimtoji kalba. O gyvenantieji Rytų Ukrainoje kalbėjo ukrainietiškai, parodydami, kad taip pat gali kalbėti ne savo kalba. Rytų Ukrainos gyventojai vykdavo į ekskursijas į Vakarų Ukrainą, ir atvirkščiai. Visa tai rodė, jog nėra jokių tarpusavio bendravimo ir supratimo problemų, nėra nacionalinės neapykantos. Ir tik Rusija įnirtingai veržėsi ginti rusakalbių. Kol Ukraina bandė įrodyti visiems, kartu ir sau, kad nėra vidinio konflikto, Kryme „žali žmogeliukai“ kartu su Rusijos valdžia užaštrino šį konfliktą ir suskubo pasisavinti Krymo. Prisimenu, kaip dabar, tą 2014 metų vasario 1 dieną: krikščionių stačiatikių gavėnios pradžia, skirta maldoms ir atgailai už padarytas nuodėmes, o į Ukrainos teritoriją įvažiuoja tankai. Tuo buvo sunku patikėti. Protas ir širdis atsisakė pripažinti, kad visa tai – tikrovė, o ne eilinio šou filmavimas.
Ukrainos gyventojai, kurie iki tol ne itin domėjosi valstybės politika ir ekonomika, dar ilgai buvo šokiruoti dėl to, kas vyksta, dėl atsiradusių tankų, patrankų, kareivių ir kita. Nesuvokė, kas atsakingas už tai, kas vyksta, ir, svarbiausia, ką dėl to daryti. Kad suprastų, jiems prireikė suvokti politiką ir ekonomiką, išmokti atskirti, kas yra kas ir kas už to slypi. Pamažu tapo aišku, kad yra Janukovyčius, besirūpinantis savo šeimos, o ne valstybės gerove. Yra žmonės, kuriuos jis pasamdė ir aprūpino viskuo, kas būtina, kad apsaugotų savo interesus. Yra kiti žmonės, kurie nori ne tik savo šeimų gerovės, bet ir visos valstybės klestėjimo ir augimo. Yra Rusija, kuri palaiko Janukovyčių ir padeda jam, atsižvelgdama į savo interesus. Ir yra visa kita pasaulio dalis, kuri bando suprasti, kas vyksta, neprarasdama savo ekonominio intereso ir žmogiškojo orumo.
O kaipgi Ukraina? Vyriausybės nėra (ji laikina), kariuomenės vadovybė pabėgo į Rusiją, pačios kariuomenės, kaip paaiškėjo, irgi nėra: ją sunaikino, mažino etatus, paleidinėjo per pastaruosius 10 metų. Pinigų valstybės ižde taip pat nėra.
Karinė prievolė ukrainiečiams kelia dvejopą jausmą. Viena vertus, visi supranta, kad atėjo laikas ginti tėvynę. Kita vertus, kaip apsispręsti sąmoningai eiti žudyti savo tautiečių arba Rusijos brolių (turiu galvoje artimus santykius, pvz., kaip tarp Lietuvos ir Latvijos)? Šis klausimas buvo labai rimtas. Tačiau suvokta, kad tie savi, kurie stojo į kovą už vadinamąsias liaudies respublikas, yra vagys, banditai, narkomanai, bedarbiai, visi tie, kurie jau seniai yra už Ukrainos ir visuomenės įstatymo ribų. O čia jiems suteikiama teisė, darbas, jie viskuo aprūpinami ir pasijaučia svarbūs. Bet baisiausia – jų rankose atsiduria ginklai. O Rusijos piliečiai eina kovoti ne dėl įsitikinimų, bet dėl asmeninės naudos. Juk ir Rusijoje ne taip jau lengva daug uždirbti, o štai pasitaikė karas, iš kurio galima uždirbti papildomų pinigų. Na ir kas, kad šis karas nesąžiningas, svarbu, kad pats būsiu viskuo aprūpintas.
Taip remiamos Rusijos politikų ir pabėgusių buvusių Ukrainos valdovų gimė Luhansko liaudies respublika (ЛНР) ir Donecko liaudies respublika (ДНР). Prasidėjo priešprieša tarp ankstesnio režimo, kontroliuojamo Maskvos, ir Ukrainos tautos noro savarankiškai kurti savo gyvenimą. Prasidėjo karas, kurio niekas neskelbė ir kuriame labai sunku atskirti savus ir svetimus.
Pirmosios šio karo aukos sukėlė šoką, virto tragedija. Ši padėjo suprasti, kad tai tikrai karas ne dėl gyvenimo, o dėl mirties. Reikia pasakyti, kad iki pirmųjų mūšių šalis be karų gyveno beveik 70 metų. Žmonės, prisimenantys Antrąjį pasaulinį karą, liko tik kino filmų kadruose. Kareiviai ir vadai, tarnaujantys kariuomenėje, per pastaruosius dvidešimt trejus metus matė tik netikrus priešus. Negebėjimas atlikti tikrų kovos veiksmų ir daugybė karinių ir valstybinių spragų tapo beprasmiškų mirčių priežastimi. Bet jos tai pat privertė per labai trumpą laiką išmokti apginti save, šalį, savo šeimas naujais būdais. Per kelis mėnesius Ukrainos kariuomenė buvo atkurta ir apmokyta tikro karo metu.
Šie įvykiai labai suartino visus Ukrainos gyventojus, gerokai sustiprindami dvasią. Iš pradžių Dniepropetrovską apėmęs gedulas, karo, neišvengiamybės baimė ir siaubas ilgainiui peraugo į dvasios stiprybę, orumą, vidinį teisybės jausmą. Tai tapo didele parama kovojant už Ukrainos, kaip valstybės, ir ukrainiečių, kaip lygiavertės tautos, egzistavimo teisę. Kada jau vyko nuožmios kovos Luhansko ir Donecko srityse, kada Charkovo ligoninės jau buvo perpildytos, sužeistuosius pradėjo gabenti į Dniepropetrovską. Čia buvo nukreiptas ir pabėgėlių srautas. Miestas iš karto puolė padėti. Ligoninėse stovėjo eilės donorų, norinčių duoti kraujo, vaistinėse atsirado specialiųjų dėžių, skirtų medikamentams ir pinigams (kiekvienas galėjo vaistinėse įsigyti fronto kovotojams reikalingų medikamentų ir mesti juos į šias dėžes ar padėti pinigais). Savanorių centruose, kuriuose teikiama pagalba pabėgėliams, stovėdavo eilės paprastų miestiečių, prašančių priimti iš jų maisto produktų, drabužių ir kitą humanitarinę pagalbą. Žmonės siūlėsi budėti ligoninėse šalia sužeistųjų. Susiburdavo grupės psichologų, pasirengusių padėti žmonėms, kurie paliko kovų zoną. Kai kurie pradėjo patys siūti neperšaunamąsias liemenes ir medikamentams skirtas rankines kariams. Tokio šalies vieningumo niekada anksčiau nejaučiau.
O dėl ko buvo sunku man? Dniepropetrovske nebuvo karinių veiksmų (ačiū Dievui). Sunku buvo matyti, kaip įsiliepsnoja žmonių neapykanta ir agresija Rusijos piliečiams, ypač įvykių pradžioje. Sunku tikėti Dievą, tikėti jo teisingumu, gailestingumu ir meile. Sunku išlaikyti šias krikščioniškąsias vertybes, nepasiduodant baimei, panikai, agresijai, neapykantai, nors kartais labai norisi. Sunku palaikyti įprastą, taikų gyvenimą, nes būtent šiuo metu apsinuogina tikrosios žmogiškosios vertybės ir subyra tai, ko per daug ir kas nereikalinga mūsų gyvenime.
Taikiu laikotarpiu kasmet kaip psichologė vykdavau į seminarus Kryme, prie jūros. Šiemet net nebuvo galima pagalvoti apie važiavimą į okupuotą Krymą, mokymus ir mėgavimąsi jūra. Norėjome važiuoti į kokią nors kitą vietą, bet negalėjome. Viduje skamba viena ir ta pati mintis: „Vyksta karas. Negaliu sau leisti ilsėtis. Ir mintys, ir širdis vis tiek negalės ilsėtis, kol visa tai nebus baigta.“ Bet šiandien aš drąsiai galiu pasakyti, kad mūsų tautos dvasios stiprybė, vidinė šviesos ir tiesos jėga būtinai nugalės melo tamsą.