Esame skirtingi, turbūt todėl skirtingai interpretuojame tai, ką matome ar išgirstame. Įdomiausių diskusijų kyla analizuojant kino juostose ar nuotraukose matomus vaizdus. Juolab kai tai sietina su išliekamąja verte.
Utenos rajono Užpalių miestelio gyventojai turėjo rimtą pretekstą prisiminimams apie kiną ir interpretacijoms. Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininko, režisieriaus Gyčio Lukšo dėka po 24 metų Užpaliuose vėl buvo parodytas Raimondo Vabalo sukurtas filmas „Miškais ateina ruduo“ (Mariaus Katiliškio to paties pavadinimo romano motyvais).
Gytis Lukšas nedaugžodžiavo pristatydamas filmą ir pasakodamas, ką veikia režisierius kine. Filmo kūrimą prisimena ir patys užpaliečiai, nes čia vyko nemažai jo filmavimo darbų. Tai prisiminė ir filmo kostiumų dailininkė Irena Vabalienė, pirmiausia visiems padėkojusi už filmo kūrimą. Užpalietė Viktorija Jovarienė ne tik rūpinosi, kad jo kūrėjai nepritrūktų arklių, bet ir dalijosi savo patirtimi, ypač tose scenose, kur buvo arklys. Kostiumų dailininkė pasakojo ir tai, jog vien aprengti filmo herojus pagal ekranizuojamą laikmetį maža, – dar svarbu, kad drabužis atitiktų herojaus nuotaiką ir papildytų visumą, o ne išsiskirtų iš jos.
Filmas sąlygiškai ilgas, bet jam pasibaigus žiūrovai dar turėjo klausimų svečiams: iš kur gautas autobusas, automobilis, kiti rakandai? Imta kalbėti apie subtiliai 1990 m. filme pateiktus tautiškumo simbolius ant velykinių kiaušinių, tatuiruotėse… Kaip teigė Gytis Lukšas, filmas kurtas tuo metu, kai mes pradėjome alsuoti laisvės atgavimu, o jame pasakojama apie laikmetį, kai lietuviai nė negalvojo apie po dvejų metų užklupsiančias negandas. Irena Vabalienė prisiminė, kad dalis kostiumų, ypač skirtų masinėms scenoms, yra sunešti iš tų vietovių, kuriose vyko filmavimo darbai. Žmonės atvėrė savo kraičių skrynias ir atnešę drabužius pasakojo prisiminimus apie juos vilkėjusius tėvus ar senelius.
Filmas „Miškais ateina ruduo“ yra paskutinis režisieriaus Raimondo Vabalo kino darbas.
Po dviejų dienų į Užpalius atvykęs operatorius Algimantas Mikutėnas taip pat prisiminė, kad kelis epizodus užfiksavo šioje kino juostoje, bet susitikimo su užpaliečiais tikslas buvo pristatyti operatoriaus profesiją, tad savigyrai laiko negaišta. Juolab kad viena iš operatoriaus nuostatų yra ta, jog sirgti „geriausiojo liga“ negalima. „Niekada nėra geriausio – mes skirtingi“, – teigė renginio svečias.
A. Mikutėnas negailėjo patarimų, kaip prižiūrėti ir paruošti darbui fotoaparatą ar filmavimo kamerą. Svečias pabrėžė, kad operatoriaus darbas prasideda nuo objektyvo valymo ir nedelsdamas patikrino, kaip darbui paruošta klausytojų atsinešta technika. Fotoaparatas, kurio objektyvo švara įvertinta trejetu, iškart buvo nuvalytas tinkamomis priemonėmis, ir tik tada pradėta kalbėti apie kitas operatoriaus darbo ypatybes. Kaip ir pridera tokio pobūdžio užsiėmime, ne tik teoriškai pasakota, bet ir parodyta, kaip sukurti paslaptį ar intrigą.
Autoriaus sukurti anonsai, reklaminiai klipai priminė apie išliekamosios vertės svarbą mūsų gyvenime. Juk visi žinome, kad tik tai, ką laikas patikrina ir išsaugo, visada galime prikelti naujam gyvenimui diskutuodami, analizuodami, savaip interpretuodami tai, ką matome. Tuo ir esame įdomūs vienas kitam ir patys sau.
Parengė Birutė Minutkienė
Nuotraukų autorė Aurelija Juškaitė