Mus supa gausybė ženklų. Kiek kiekvienas gebame jų suprasti, turbūt ir patys sau neatsakytume. Kur tik pasisuksi – visur ženklai. Dideliu žinovų skaičiumi gali didžiuotis autobusų stotelių ženklai, krypčių nuorodos, tualetų trikampiukai, eismo ženklai… Net ir miškuose matome paženklintų medžių, stulpelių su skaičiais. Keliuose nuolat zuja automobiliai su įvairiausiais ženklais; namie gausu visokios technikos naudojimo ženklų; ant drabužių, maisto produktų – taip pat ženklai, ženklai, ženklai… O jei dar pagalvotume apie gamtos mums duodamus ženklus… Matydami juos turėtume žinoti, kaip elgtis tam tikromis aplinkybėmis ar su atitinkamais daiktais.
Net ir žiūrėdami į žmogų, apie kurį nieko nežinome, galime daug papasakoti iš aprangos, šukuosenos, laikysenos… Bet ar visada? Į Užpalių kultūros namus atvykus Lietuvos karinių oro pajėgų viešųjų ryšių vyriausiajam specialistui kapitonui Gintautui Deksniui ir vyriausiajam puskarininkiui seržantui majorui Vidui Ambultui, tik į salę susirinkusiems šauliams buvo aišku, ką reiškia ant svečių aprangos esantys ženklai. Tenka pripažinti, kad netgi tos kartos, kuri turėjo karinio parengimo pamokų, klausytojai nebūtų atsakę į klausimą, kodėl viena uniforma be antpečių, o kita su antpečiais, nors abiejų kariniai laipsniai esą lygiaverčiai. Pasirodo, reikia gebėti „skaityti“ ne tik antpečius, bet ir rankoves.
Užpaliuose yra gimęs ir palaidotas karo lakūnas Juozas Namikas (1904–1940). Pasak svečių, apsilankyti 1934 m. ANBO skrydžio aplink Europą oro žvalgo majoro gimtinėje ir atiduoti pagarbą yra viena iš oro karių etiketo normų ir vidinis, asmeninis džiaugsmas. Na o užpaliečiai džiaugėsi galėdami susipažinti su karo aviacijos istorija, tradicijomis, karo lakūno uniforma ir su pačiais karo lakūnais. Smalsiausi buvo 5–8 klasių mokinukai: jie nesustodami, kad ir spėliodami, atsakinėjo į įvairiausius klausimus ir nesivaržydami klausinėjo patys. Mergaitės smalsumu nenusileido berniukams. Atrodo, tik reikia sulaukti tinkamo amžiaus ir visi koja kojon rinksis lakūno specialybę. Svečiai kantriai pasakojo, kaip ši specialybė įgyjama, o aktyviausiems susitikimo dalyviams dovanojo prisiminimų ženkliukų, nuotraukų, bukletų, knygučių. Ženkliukai tą pačią akimirką papuošė drabužius, o ant kitų dovanų po renginio svečiams teko palikti autografų.
Nespėjus atsakyti į nesibaigiančius jaunųjų smalsuolių klausimus, į salę rinkosi aukštesniųjų klasių moksleiviai ir bendruomenės gyventojai. Šie klausytojai jau paslėpė savo emocijas po lietuvišku santūrumu, tad klausimų lavina atslūgo, bet svečių parengtos skaidrės, pasakojimai apie oro kario pareigas, pagarbą ir įsipareigojimus šaliai, atsakomybę kiekvienam civiliui šalies gyventojui sužadino susidomėjimą ne tik oro karių specialybe, bet ir ženklais ant lėktuvų ar uniformų. Kantrūs ir geranoriški buvo karinių oro pajėgų atstovai, tad draugiškai nuspręsta, kad šis susitikimas neturi būti vienintelis. Dar tikrai turime ką pasakyti vieni kitiems, o atsisveikinant draugiškas rankos paspaudimas, ateities planų aptarimas juk yra akivaizdus ženklas, kad tapome artimi ir svarbūs vieni kitiems.
Birutė Minutkienė
N. Braukylienės nuotr.