Puikiai prisimenu tas nevilties akimirkas, kai išgirsdavau akių gydytojų verdiktą – regėjimas silpsta, reikia nešioti akinius, kiekvienais metais vis stipresnius. Kauno klinikų profesoriai, Santariškių klinikų gydytojai, pas kuriuos pakliūdavau per tėvų pažintis; mažos ir sudužusios viltys, kad į kaktą leidžiamas vitaminas A gali padėti praregėti; kaltinimai tėvams, kad neranda gerų gydytojų, galinčių gydyti akis; stikliniai lęšiai, kurių jau dabar greičiausiai niekas nebeprisimena, ir dėl jų nuolat kylantys siaubingi akių uždegimai; galiausiai plastikiniai raudoni akinių rėmeliai su storais stiklais ir tas bjaurus jausmas, kad be akinių nieko nematai…
Rodos, ketvirtoje klasėje man buvo diagnozuota trumparegystė ir išrašyti akiniai žiūrėti televizorių (-0,75 dioptrijos). Dabar net nesuprantu, kam tas televizorius apskritai reikalingas.
Studijuodama pasiekiau -6,75 dioptrijos. Pamenu, kad gavusi receptą tokio stiprumo akiniams įsigyti ilgai verkiau iš nevilties. Eilinį kartą sumokėjau už naujus akinius, t. y. už tai, kas man dar labiau gadina regėjimą. Kitokios galimybės matyti „gerai“ nežinojau, nežinojo mano tėvai ir seneliai.
Vieną dieną atsitiktinai užėjusi į knygyną radau akių gydytojo V. H. Beitso knygą apie tai, kad regėjimą galima atkurti nenešiojant akinių. Nusprendžiau, kad nieko neprarasiu ir visą vasarą, kol mokytis nereikia, vaikščiosiu be akinių. Po vasaros pas gydytojus jau nėjau, supratau, kad regėjimo jie man atkurti nepadės. Pasidariau silpnesnius akinius (-5,5), dar silpnesnius lęšius (-4,5) ir taip gyvenau 14 metų (iki 2010 m.).
Džiaugiuosi, kad gerai moku rusų ir anglų kalbas, laisvai galėjau prieiti prie informacijos apie regėjimo atkūrimą natūraliais būdais – pačiais paprasčiausiais (kartais net juokingai paprastais) akių raumenų atpalaidavimo ir treniravimo, vaizduotės lavinimo pratimais.
Šiais metais vėl grįžau prie V. H. Beisto metodo su dideliu įkvėpimu. Apie šį metodą Lietuvoje žinome labai mažai. Todėl kartu su kolegomis nusprendėme surengti regėjimo atkūrimo stovyklą moksleiviams per rudens atostogas tikėdami, kad vien jau akinių nenešiojimas savaitę laiko leis akims atsigauti. O dar pratimai…
Pasibaigus stovyklai džiugu prisiminti tai, ką pavyko pasiekti jos dalyviams. Dalyvių atsiliepimai – http://www.sveikuoliai.lt/regejimo-atstatymo-stovykla-2014-dalyviu-atsiliepimai/.
Sveikuolių sąjungos viceprezidentė Sigita Kriaučiūnienė
Sigitos Kriaučiūnienės asmeninio archyvo nuotr.