Daug šalies istorinių puslapių būtų tušti, jei išbrauktume žmonių likimus, kuriuos perduodame iš kartos į
kartą. Dalijimasis patirtimi renginių metu įgauna svaresnę prasmę nei pokalbiai draugų ar artimųjų rate.
Užpaliečiai turi gilias tradicijas analizuoti ir aptarti praeities vingius dabartyje. Kinas, fotografija ir
prisiminimai dokumentuoja mūsų tarpusavio santykius ir meilę gimtajam kraštui kuriame neatsiejama
gamta.
„Prieš septyniasdešimt penkerius metus buvo ankstus rudens, spalio antros dienos, antradienio rytas.
Mane, kaip didžiausią nusikaltėlę, su tėveliais ir seneliais ištrėmė. Man tada buvo du metukai“ – savo
šeimos istoriją pasakojo Jarūnė Kandratavičienė Gedulo ir vilties dienos minėjime Užpaliuose. Aštrų likimo
posūkį įrėžusios dienos spalvas, prievarta atsisveikinant su gimtine, tęsė LPKTS Utenos filialo pirmininkės
Emilijos Tūbienės iniciatyva sukurto filmo „Matyt reikėja išgyvent“ (aut. B. Minutkienė ir Š. Trinkūnas)
demonstravimas. Vienas iš filmo akcentų – žmogaus gebėjimas išlikti pačiose sunkiausiose situacijose
pasirenkant dainą ir šokį.
Kiekvienas amžiaus tarpsnis gali rasti savo istoriją tremtyje. Užpalių kultūros namuose (Utenos r.)
vykusiame renginyje kalbėta apie tai ne tik tremtinių lūpomis, bet ir jaunųjų atlikėjų meniniais intarpais.
Pradinukas Gasparas Vaškelis deklamavo manai skirtas eiles. Septintus metus akordeonu grojanti Rugilė
Barauskaitė muzikos garsais kūrė susikaupimo ir vilties, bei tikėjimo savimi nuotaiką. Abiturientė Gaivilė
Karosaitė, pati išmokusi groti gitara, atlikdama mums žinomus lietuviškus kūrinius, įpynė savo kūrybos
dainą „Paklydimas“.
Lietuvius trėmę okupantai nesirinko amžiaus – net tremties metu vagonuose gimę vaikai buvo laikomi
nusikaltėliais. Okupantams reikėjo mūsų kančių, pastebėjo Dangira Kaulinienė, pasakodama savo tėvų,
Linskio kaimo gyventojų, likimus ir prisiminė kraštiečio Prano Raščiaus eilėraštį apie Krasnojarse
džiūstančius Būgų kaulus, kai jų pievos Lietuvoje žaliuoja. Meilė savo kraštui sugrąžino tremtinius namo.
Nors namai ir buvo nuniokoti, tačiau gražesnio kampelio nei gimtinė nebuvo noro ieškoti.
Nenutrūkstamą tremtinių ryšį su Lietuva papildė kultūros namuose eksponuotos tautodailininko Antano
Bernatonio tapytų langinių ir Dariaus Baltakio meninių fotografijų parodos. Parodos kvietė sustoti ir
prisiminti tai, kas palaiko mūsų viltį. D. Baltakio fotodrobių parodoje „Aš tave matau…“ sustingsta laikas,
paliesdamas akimirkos trapumą ir grožį, kurį geba sukurti žmogus santykyje su gamta – tereikia tai
pastebėti. Tremtinių istorijos patvirtina, kad pasąmonėje užfiksuotas Lietuvos gamtos grožis neapleido
viltingo noro sugrįžti namo. Gervių klyksmas, gandrų kleketavimas, laukus gaubianti rūko migla – tai
Lietuva.
Birželio 21 d. užpaliečių laukia nauja istorija apie save. Šį kartą ji bus papasakota per Lietuvos nacionalinio
paukščio – gandro – dramą iš žmogaus perspektyvos. Dalyvavimas tarptautiniame SPARSE projekte ir
menininkų grupė „Žuvies akis“ sudaro sąlygas užpaliečiams įvairiapusiškiau pažinti profesionalųjį meną ir
jame surasti save. Duok likime, mūsų tautai jėgų išlikti savimi, puoselėti savasties vertybes ir meno galia
dalytis tik taikoje.
Parengė: Birutė Minutkienė
