Parengė: Loreta Timukienė
Jau už keleto savaičių tūkstančius šokėjų ir žiūrovų sukviesianti XVII Šiaurės Amerikos
lietuvių tautinių šokių šventė – tai kur kas daugiau nei šokis. Liepos 10-12 dienomis Čikagoje,
McCormic Place, šurmuliuos savotiškas lietuviškas miestas, kupinas kultūros, susitikimų ir
atradimų.
Šventės programoje jūsų lauks spektakliai, filmai, knygų pristatymai ir paskaitos,
kviesiančios pažvelgti į lietuvybę iš įvairiausių perspektyvų. Vieni svečių – projekto „Gabalėliai
Lietuvos” kūrėjai Aistė ir Augustinas Žemaičiai, jau daugiau nei dešimtmetį ieškantys,
fiksuojantys ir pasauliui pristatantys lietuvių pėdsakus įvairiausiuose pasaulio kampeliuose.
Liepos 10 d., penktadienį, 4 val. p. p. jie pristatys ,,Gabalėlius Lietuvos”, o liepos 11 d.,
šeštadienį, 12 val. p. p. ir 1 val. p. p. kalbės apie ,,Gabalėlius Lietuvos ir pilietybę. Vieta – Prairie
room prie Hyatt glass bridge.
Ne kartą JAV lankęsi tyrinėtojai į Šokių šventę atvyksta su naujomis istorijomis, netikėtais
atradimais ir įspūdingomis lietuviško paveldo paieškų akimirkomis. Paklausti, apie ką šįkart
pasakos šventės dalyviams, jie pažadėjo tai, kas bus įdomu, aktualu ir spalvinga – pasakojimą
apie nuostabias lietuviškas vietas, kurios gyvos toli už Lietuvos ribų ir jungia žmones visuose
žemynuose.
Kaip gimė idėja sukurti projektą „Gabalėliai Lietuvos“?
AUGUSTINAS ŽEMAITIS:
Viskas prasidėjo 2012 m. Keliaudamas atkreipiau dėmesį, kiek daug su Lietuva susijusių vietų yra
pasaulyje, kokios jos svarbios, didingos, įspūdingos: JAV lietuvių bažnyčios, kapinės, paminklai,
muziejai; LDK pilys Europoje… Bet tada internete apie tai buvo mažai informacijos, ypač
susistemintos. Pradėjau rinkti medžiagą apie tas vietas iš žiniatinklio užkaborių, vėliau – senų knygų,
laikraščių. Įkūriau svetainę gabaleliailietuvos.lt , kur visu tuo dalinausi lietuvių ir anglų kalbom.
Prasidėjo kaip hobis, paskui viskas darėsi rimčiau: su žmona Aiste tas vietas ėmėme lankyti,
fotografuoti, filmuoti, užfiksuoti koordinates, dabartinę būklę. Pradžioje tam skirdavome kokią
kelionės dieną, bet nuo 2017 m. rengiame tikslines ekspedicijas vien lietuviško paveldo keliais,
sudarinėju interaktyvų žemėlapį tikslasamerika.lt . Nuo 2018 m. kuriame ir filmus “Youtube” (kanalas
„Gabalėliai Lietuvos“), nuo 2019 m. rengiame gyvas paskaitas-pasakojimus Lietuvoje ir svetur, o
2024 m., po šešerių metų ekspedicijų JAV, išėjo pirmoji mūsų knyga – ,,Gabalėliai Lietuvos:
Amerika” apie lietuvišką paveldą JAV. 2025 m. seriją pratęsė ,,Gabalėliai Lietuvos: Lotynų Amerika”.
Kada supratote, kad lietuviško paveldo pasaulyje yra tiek daug? Ar įmanoma misija jį visą
surasti ir aprašyti?
AUGUSTINAS ŽEMAITIS:
Pirmąkart to paveldo mastus suvokiau 2009 m. savo kelionių po buvusias LDK žemes metu, o apie
tai, kiek lietuviškos didybės yra JAV – 2012 m. kelionės po Ameriką metu, kuomet aplankėme ir
įspūdingiausias Čikagos lietuvių bažnyčias (Šv. Kryžiaus, Švč. Mergelės Marijos gimimo), kapines, ir
vis tiek supratau, kad tai – tik ledkalnio viršūnė, juk tų parapijų buvo daug dešimčių. Aplankėme
lietuviškas mišias dabar jau uždarytoje Šv. Antano parapijoje Detroite.
Misija būtų neįmanoma, jeigu neturėtume aiškų ribų, kriterijų… Bet apsibrėžus tas ribas objektų
kiekis tampa nors dideliu, bet vis dėlto realiu – tūkstančiai per visą pasaulį, bet ne šimtai tūkstančių…
Ieškome vietų, kur regimai atsispindi Lietuva. Įtraukiame lietuvių bažnyčias, kapines, vienuolynus,
paminklus Lietuvai ir lietuviams, lietuvių muziejus, klubų rūmus, žymių lietuvių kapus…
Bet kai kurios lietuviškos vietos yra už mūsų projekto ribų: pavyzdžiui, jeigu namą tiesiog statė, ten
gyveno/a, dirbo/lietuviai (bet ten nėra lietuviškos architektūros) – jo neįtraukiame. Už „Gabalėlių
Lietuvos“ ribų – ir lietuvių kapai bendrose kapinėse, kilnojamas paveldas (paveikslai ir pan.). Jei
mėgintume įtraukti ir tai – taip, projektas būtų begalinis.
AISTĖ ŽEMAITIENĖ:
Dabar „Gabalėliuose Lietuvos“ jau aprašytas daugiau nei 40 pasaulio šalių esantis lietuviškas
paveldas. Lietuvos gabalėlių esame radę skirtingiausiose šalyse – nuo Argentinos iki Australijos, nuo
Brazilijos iki Indijos, nuo Pietų Afrikos Respublikos iki Japonijos.
Kokia lietuviška vieta užsienyje jus labiausiai nustebino ar sujaudino?
AUGUSTINAS ŽEMAITIS:
Viena vertus, didžiausią įspūdį palieka tos įspūdingiausios vietos, neturinčios analogų Lietuvoje ir
Amerikoje. Kaip JAV lietuvių architektų sukurto modernaus tautinio stiliaus pastatai (Čikagos Švč.
Mergelės Marijos gimimo, Rytų Sant Louis Nekaltojo prasidėjimo lietuvių bažnyčios ir kt.), už
Lietuvos Respubliką senesni lietuvių klubai, gyvuojantys iki šiol, jokių okupacijų ir karų
nesunaikintais tautiniais interjerais. Didžiulės ,,pirmabangių” kapinės su angliškai-lenkiškai-
lietuviškais užrašais ant antkapių.
Kita vertus, mane labai palietė tos vietos, prie kurių išsaugojimo pavyko prisidėti patiems. Kaip
Ledfordo kapinės – kai pirmą kartą ten atvykome 2018 m., jos buvo užmirštos ir apleistos, bet, kai
paskleidėme žinią apie tragišką jų būklę, Viliaus Žalpio ir JAV Lietuvių Bendruomenės bei JAV
lietuvių jaunimo sąjungos dėka kapinės atnaujintos pradėjus projektą ,,Šaknys”, kuris vyksta iki šiol.
Arba Rio de Žaneiro paminklas emigracijoje ir tremtyje mirusiems lietuviams, kurį, irgi visų užmirštą,
ketinta griauti, bet, kai tai sužinojome ir paskleidėme žinią, konsulato dėka pavyko išgelbėti.
Ar buvo istorijų ar vietų, kurias atrasti buvo ypač sunku?
AUGUSTINAS ŽEMAITIS:
Tokių – šimtai… Kiekviena ekspedicija – labai ilgas kelias, kuris prasideda dar likus daug mėnesių iki
skrydžio į tą šalį.
Iš pradžių tas kelias lengvas: didžiausias, aktyviausias lietuviškas vietas, ,,gyvus” klubus ir parapijas
lengva rasti internete, užmegzti kontaktus, susitarti dėl apsilankymo.
Bet čia tik – ledkalnio viršūnė, nes kuo toliau, tuo sunkiau. Yra dešimtys aktyvių lietuvių organizacijų
su savo pastatais, kurios neturi tiesioginių ryšių su oficialiom bendruomenėm ar Lietuvos atstovais –
dažnai tai pirmabangių klubai, parapijos: jau kalba angliškai, bet tvirtai laiko save lietuviais, saugo ir
kuria lietuvių paveldą: ne vienoje jų irgi surengėme pasakojimus, susitikimus (jau anglų k.).
Trečias sluoksnis – išnykusios organizacijos, bet jų pastatai likę, lietuvių ženklai likę, architektūra,
paminklai, bareljefai, kapinės, uždarytos ir parduotos bažnyčios su lietuviškais vitražais… Sužinai,
kad kažkas buvo, tada aiškiniesi, kas išliko, kaip ten patekti. Dažnai žinai tik, kad, tarkim,
kažkokiame mieste buvo lietuvių bažnyčia – bet adresas niekur neparašytas (daugelį jų sužinojome,
bet kelios paslaptys liko iki šiol, kaip, tarkime, kur tiksliai stovėjo lietuvių bažnyčia Arkanzase).
Aišku, dažnai tokiose vietose jau nieko nelikę – bet yra ir sėkmingų istorijų, kai radome vietas, kurios,
galvojome, seniai išnykusios. Tarkime, kai pirmąkart lankėmės Nanticoke (Pensilvanija), vietos
Historical Society pasakė, kad Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia ką tik nugriauta, parodė tuščią sklypą…
Bet, pasirodo, nugriauta Šv. Juozapo slovakų bažnyčia, o lietuvių tapo gyvenamuoju namu – tačiau
ten gyvena lietuvių kilmės moteris, išsaugoti ir lietuviški vitražai, baldai ir net paminklas lietuviui
kunigui (taip reta uždarius bažnyčias), savininkė maloniai viską parodė.
Ketvirtas sluoksnis – tokios vietos, apie kurias tik ,,tarp eilučių” išgirsti tik jau į tą apylinkę nuvykęs,
arba pamatai netyčia vaikščiodamas po seną lietuvių rajoną, kur lietuviai nebegyvena.
Paskui – tokios, apie kurias koks skaitytojas parašo komentarą tik tada, kai grįžti po ekspedicijos ir
parašai straipsnius. Tada jos patenka į jau kitos ekspedicijos planus…
Na, ir dar yra vietos, kurias atrasti – viena, bet sužinot, kaip jos atsirado ir kodėl – užtruko daug
ilgiau. Valančiaus gatvė Arizonos laukiniuose Vakaruose, kur nebuvo jokių lietuvių ,,kolonijų”;
atminimo lenta ,,Čia gimė Jurgis Mačiūnas” Detroito centre (jis iš tikrųjų gimė Kaune); Kasulaičio
ežeras Pensilvanijoje.
Ką lietuviškas paveldas Amerikoje pasako apie mūsų emigracijos istoriją?
AUGUSTINAS ŽEMAITIS:
Visų pirma, kokia didžiulė ta emigracija… Na, kokiais Pirmojo pasaulinio karo metais JAV veikė kas
penkta pasaulio lietuviška bažnyčia. Iki pat XX a. antros pusės Čikagoje lietuviškos mišios vyko
daugiau bažnyčių nei bet kuriam vienam Lietuvos mieste…
Bet dar stebuklingiau suvokti, kaip svarbu lietuviams buvo kurti tuos gabalėlius Lietuvos. Jie nešė
savo sunkiai uždirbtus pinigus, po ilgų darbo valandų skerdyklose ar gamyklose savo jėgom mūrijo
tas bažnyčias, mokyklas, klubus, paminklus, kad turėtų sau bendrą erdvę, gabalėlį Lietuvos; paskui –
kad kiti prisimintų Lietuvą, jos okupaciją, statė paminklus (žuvusiems už Lietuvos laisvę). Ir net
pasilaidoti troško tarp saviškių – kiek iečių sulaužyta dėl atskirų lietuvių kapinių, kiek dešimčių jų
pavyko įkurti JAV nepaisant didelio pasipriešinimo…
Kaip Amerikos lietuviai prisideda prie jūsų projekto?
AUGUSTINAS ŽEMAITIS:
Visų pirma, žiniomis. Be jų niekas nebūtų įmanoma – daug istorijų, kurias išgirdome, nebuvo niekur
užrašytos, o ir jei užrašytos kokioje parapijos jubiliejaus knygoje – reikia, kad tą knygą kas
paskolintų.
Amerikos lietuviai parodė papildomas vietas, įleido į pastatus, papasakojo, patarė. Susitikome su
tūkstančiais lietuvių – su kai kuriais kartu praleidome ištisą dieną kokiame istoriniame lietuvių rajone,
įrašėme interviu, kiti atėjo paklausyti mūsų pasakojimų ir persimetėme keliais žodžiais – bet kartais
būtent tie žodžiai suteikė naujų žinių, padėjo atrasti naujas vietas.
Kiti Amerikos lietuviai padėjo kitais būdais, pavyzdžiui, priimdavo pernakvoti pakeliui ar paremdavo,
kadangi ekspedicijos – brangios (kai kurių ekspedicijų metu nuvairuodavome keliasdešimt tūkstančių
kilometrų; didžiausios išlaidos – automobilio nuoma, nakvynės, kuras).
Daug ką darau pats (pavyzdžiui, programuoju, prižiūriu internetines svetaines, rašau straipsnius), bet
kai kam tenka samdyti kitus (knygų leidyba, filmų montavimas). Čia esame dėkingi ir Lietuvių
Fondui, kuris prisidėjo prie ne vienos ekspedicijos medžiagos paskelbimo.
Kuo skiriasi „Gabalėliai Lietuvos“ ir „Tikslas – Amerika“?
AUGUSTINAS ŽEMAITIS:
,,Gabalėliai Lietuvos” apima visą pasaulį. www.gabaleliailietuvos.lt – internetinė lietuviško paveldo
užsienyje enciklopedija, kur aprašyta jau apie 50 šalių. Kiekvienam lietuviško paveldo turtingam
regionui – straipsnis su visa informacija, nuotraukom. Taip pat nuo 2024 m. ,,Gabalėliai Lietuvos” – ir
knygų serija. Yra ir “Youtube” kanalas, “Facebook” paskyra.
,,Tikslas – Amerika” – tai interaktyvus lietuviško paveldo JAV ir Kanadoje žemėlapis
www.tikslasamerika.lt . Šiaurės Amerikoje tų vietų tiek daug, kad nepakanka parašyti, jog yra tame
mieste, kaip pakanka daug kur kitur pasaulyje (kur, pvz., būna tik po kelias lietuviškas vietas visoje
šalyje). Norime, kad žmonės tas vietas atrastų, lankytų, Amerikoje jų pakankamai, kad sudėtume į
kelionių maršrutus.
,,Tikslas – Amerika” vadinosi ir ekspedicijos po JAV ir Kanadą. Iš esmės ,,Tikslas – Amerika” –
,,Gabalėliai Lietuvos” dalis.
Kas jus labiausiai motyvuoja tęsti šį darbą jau tiek metų?
AUGUSTINAS ŽEMAITIS:
Norisi darbą baigti surinkti į vieną vietą visas kriterijus atitinkančias pasaulio lietuviškas vietas. Iš tos
pusės jau gal 80% darbo padaryta, ypač kalbant apie svarbiausias lietuviškas vietas: aplankėme,
nufotografavome, nufilmavome, išklausėme ir užrašėme istorijas…
AISTĖ ŽEMAITIENĖ:
Bet kartu kyla vis naujų idėjų. Pavyzdžiui, iš pradžių neketinome leisti knygų: atrodė, internetas daug
geriau, juk tinklapį pasiekia visi iš visur, lietuviai ir jų palikuonys nuo JAV iki Australijos. Bet
susitikimų su skaitytojais metu daug kas klausė ,,Kada knyga?”, supratome, kad daug kam spausdintą
žodį skaityti maloniau, jis atrodo tikresnis, rimtesnis. Iš tiesų – po knygų išleidimo atsirado daug
naujų skaitytojų, papildomo žiniasklaidos dėmesio.
AUGUSTINAS ŽEMAITIS:
Panašiai kitiems įdomiau žiūrėti video, o ne skaityti – jiems ėmėme kurti “Yotube” filmus. Dar kiti
skaito tik socialinę žiniasklaidą – taip atsirado ,,Gabalėliai Lietuvos” “Facebook”, “Instagram”.
Norėdami, kad apie lietuvių paveldą sužinotų kuo daugiau žmonių, stengiamės, kad ta žinia pasiektų
juos tuo keliu, kuris jiems labiausiai patinka – įskaitant ir gyvus susitikimus, tokius kaip šis Šokių
šventės metu.
Ką jums reiškia dalyvauti Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventėje?
AISTĖ ŽEMAITIENĖ:
Be galo džiugu dalyvauti tokio masto lietuviškame renginyje taip toli nuo Lietuvos…
AUGUSTINAS ŽEMAITIS:
2022 m. kaip tik su žmona Aiste dalyvavome Šokių šventėje Filadelfijoje – regėti šitiek lietuvių
šokėjų Amerikos arenoje – tikras stebuklas.
O dar unikali galimybė vėl susitikti daugybę žmonių, kurie mums padėjo, pasakojo apie lietuviškas
vietas visose praeitose ekspedicijose, skirtinguose JAV regionuose…
Ką planuojate pristatyti, ar bus galima įsigyti jūsų knygų?
AUGUSTINAS ŽEMAITIS:
Pasakosime apie lietuvių paveldą visame pasaulyje – kuo panašus ir kuo skiriasi Amerikos lietuviškas
paveldas nuo esančio kituose žemynuose, kaip ir kokias lietuviškas vietas kūrė skirtingos išeivijos
bangos, kaip tos vietos atrodo šiandien, kas išlieka, kas –ne…
Bet svarbiausia – ne tik pasakosime, bet ir rodysime įspūdingiausias to paveldo vietas – per 100
įkvepiančių nuotraukų. Ir ekspedicijų užkulisius… Nuobodu tikrai nebus!
AISTĖ ŽEMAITIENĖ:
Taip, šokių šventės metu turėtų būti galimybė įsigyti ir mūsų išleistų knygų, šiuo metu kaip tik
plušame dėl to.
Ką norėtumėte pasakyti pasaulio lietuviams, kurie galbūt dar neatrado savo „gabalėlio
Lietuvos“?
AUGUSTINAS ŽEMAITIS:
Kviečiu kiekvienoje kelionėje aplankyti lietuviškas vietas pakeliui – naujai atrasite ir tą miestą, į kurį
keliaujate, ir Lietuvą. www.gabaleliailietuvos.lt ir www.tikslasamerika.lt rasite visą reikiamą
informaciją tokiai kelionei!
O galbūt lietuviškų vietų yra ir jūsų mieste – ir jų dar neatradote? Visada smagu sutikti lietuvių, kurie
pasakoja iš ,,Gabalėlių Lietuvos” sužinoję ką naujo apie savo miestą ar vietovę…
NUOTRAUKOS – iš ,,Gabalėlių Lietuvos“ archyvo
JAV Lietuvių Bendruomenės projektas LIETUVYBĖS GENAS
JAV Lietuvių Bendruomenei priklauso visi čia gyvenantys lietuviai: mus vienija tapatybės ir
tradicijų išlaikymas, kalba, tautinės kultūros puoselėjimas ir ugdymas. Visa tai
lemia lietuvybės likimą. Istorijos vingiuose lietuviai randa vietą, būdą išgyventi, kad išliktų
savimi pasitikinčiais ir saugančiais lietuvišką tapatybę.
Mūsų gyvenimai įvairūs: įvairiaspalviai, žaižaruojantys, o gal blankoki… Kokie jie bebūtų, tai
yra mūsų istorijos. Jos – kaip tie spalvoti karoliukai, suverti į vieną vėrinį, o gal sujungtos į
DNR spiralę, kad nepasimestų, laikytųsi viena kitos. Juk būti kartu visada smagiau, jaukiau…
Taip ir laikosi mūsų gyvenimai, suverti ant bendruomenės “siūlo”, kad saugotų, turtintų ir
puoštų mūsų kasdienybę.
Kame užkoduotas tas lietuvybės genas? Tai bandome sužinoti dalydamiesi istorijomis, kurių
herojai gyvena šalia mūsų. Su jais susitinkame, kalbamės, o kartais galbūt praeiname pro šalį jų
nepažinę…
Projektą remia Lietuvių Fondas
