Jokia naujiena išsakyti mintį, kad vasara vilioja į gamtą. Nėra naujiena ir užpalietiška Naktigonė ar Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos choro „Ave Vita“ (vad. prof. Kastytis Barisas) 10 dienų kūrybinė stovykla Užpaliuose, kurios baigiamasis akcentas – koncertas Užpalių kultūros namuose ir giedojimas Užpalių bažnyčioje. Naktigonė suskaičiavo dešimtuosius metus, kai vieną naktį praleidžiame ganydami žirgus ir bendraudami prie laužo. Manome, kad taip darė mūsų senoliai, kolūkių laikais šis darbas dažniausiai buvo pavestas brigadininkams, o dabar tai – kultūrinė veikla, atkartojanti praeitį. Praeities ateitis priklausys nuo mūsų, nuo to, kokią ją perduosime augančiai kartai.
Turime kartų kaitos patirtį skaičiuodami 28-ą choristų vasarą kartu su užpaliečiais ir jau dvyliktą kartą susibursime Žolinės šventėje. Regis, nieko naujo, vis tas pats ir tas pats, kaip ir tūkstančius metų statistiškai besikartojanti vasara. Galvojant apie gamtos egzistenciją vaikiškai ir naiviai atrodo dviženklė užpaliečių vasaros statistika, kurioje tenka paklusti nepailstančiam žmogaus norui rutinoje ieškoti kažko naujo. Kirba mintis, kad vasara išgirdo mūsų poreikius ir atsinaujino pateikdama įvairiausių rekordų, tarsi provokuodama netrypčioti vietoje.
Užpaliečių Naktigonėje šįmet pirmą kartą buvo scena ir profesionalūs muzikantai. Ačiū menininkų grupei „Žuvies akis“, pagal Lietuvos kultūros tarybos ir SPARSE projektą „Bendruomenės plius kultūros profesionalai: scenos meno sklaidos tinklas Lietuvos regionuose“ finansavusiai Agotos Zdanavičiūtės ir Kristijono Lučinsko pasirodymą, kuris skleidė gaivą santykyje su savimi ir aplinka. Kristijono sukurtais muzikos instrumentais išgauti garsai, palytėti Agotos balsu ir kanklėmis, apgobė ramuma į naktį slenkantį vakarą, laužo spragsėjimą, žirgų prunkštimą ir žmonijos skubėjimą. Vasara dovanojo šiltą paskutinio liepos šeštadienio naktį, Užpaliuose (Utenos r.) pasipildžiusią menu. Profesionalius atlikėjus keitė meno mėgėjai, kurie išgirdo Naktigonės organizatorių prašymą nepalikti namuose mylimo instrumento. Skambėjo smuikas, akordeonas, kanklės, gitara. Scenos apšvietimui užgesus, nakties tylos globą perėmė bendravimas prie laužo, toliau skambanti muzika, šilta arbata ir kažkam primiršta, kažkam nežinoma veikla – žiogrių tvoros pynimas. Ačiū naujam Užpalių seniūnijos kultūros darbuotojui Donatui Matulevičiui, parūpinusiam tvorai medžiagos. Naktigonėje nupinta tvora nedūlės vienatvėje. Rugpjūčio 15 d. ji bus panaudota Žolinės šventėje, o vėliau – kituose renginiuose.
Žolinės šventėje šįmet samprotausime apie lietuvišką kraitį, kuris nėra tik į kraičio skrynias sudėti audiniai, tai ir mūsų darbai, ir patirtys, ir žinios. Vienu iš didžiausių savo šalies kraičių galėtume laikyti Dainų šventės tradicijas, kurias koncerto metu pristatė choras „Ave Vita“. Choro programa atliepė Dainų šventės ištakas, vilnijančias iki šiandien. Programos finale, lyg tikroje Dainų šventėje, prof. K. Barisas dirigavo vienam dideliam chorui. Kultūros namų salėje susirinkę žiūrovai sustojo ir susikabinę rankomis kartu su choristais dainavo „Mūsų dienos kaip šventė“.
Jauku ir sielai atgaiva turėti tradicijas, kurias norisi pakartoti. Buvome laimingi, truputėlį užsimiršę nuo rūpesčių ir pasitikintys savimi, nebijantys jokių iššūkių kaip kas metai išeinanti ir kasmet laukiama vasara.
Birutė Minutkienė
