Empatijos deficitas ir pokyčių baimė. Turbūt taip trumpai apibūdinčiau dvi pagrindines priežastis, dėl kurių pilietybės klausimas iš brandžios diskusijos nusirito iki kovos be taisyklių, kuriai prilygsta nebent mūšis dėl Lukiškių aikštės monumento.
Nepaliauja stebinti tai, kiek daug pastangų skiriama argumentų „prieš“ paieškai. Visomis išgalėmis bandoma pateikti kuo juodesnius scenarijus, kurie, beje, grįsti tik prielaidomis – bus blogai, nes gerai būti negali: mokesčių nemokės, kariuomenėje netarnaus, socialinėmis paslaugomis piktnaudžiaus, be to, įstatymo Nr. X straipsnio dalies Nr. Y nuostatoje parašyta tas ir tas.
Tikrai bus blogai. Sakoma, kad mintys ir žodžiai materializuojasi. Pakartokime „bus blogai“ tūkstantį kartų ir galime drąsiai ieškoti aukštesnio tilto. Nes viskas beviltiška. Tačiau jeigu nors dešimtąją dalį šios negatyvizmui skirtos energijos išnaudotume ieškodami galimybių, projektuojami valstybės raidos scenarijus, kiek, kaip ir kokios naudos Lietuva įgytų, taptume išties brandžia pilietine visuomene. Verčiau sutelktume dėmesį į tai, kaip didinti mūsų šalies įtaką pasaulyje išnaudojant turimus išteklius – didžiulę diasporą visuose gyvenamuose pasaulio žemynuose. Galvokime, kaip sudaryti sąlygas lietuviams pasaulyje veikti tėvynės naudai dar efektyviau nei iki šiol. Kaip sutelkti geriausius šalies protus, mūsų vertingiausią gamtinį išteklių, kuriant pasaulio užkariavimo (ne militaristiniu požiūriu) vizijas ir strategijas. Net Saudo Arabijos naftos šeichai ir norvegiškieji vikingai supranta, kad nafta kažkada baigsis, todėl investuoja į žmones – į savo valstybių ateitį. Užuot išdidžiai „baudę“ pilietybės atėmimu už išėjimą iš Lietuvos, skatinkime juos savo londonuose, osluose, čikagose lipti kuo aukščiau karjeros laiptais, užimti kuo aukštesnes pareigas, krautis turtus ir kojomis atidarinėti prezidentų, senatorių bei investuotojų kabinetus. Mūsų šaliai iš to bus kur kas daugiau naudos, ir netgi labai apčiuopiamos.
Kita nesusikalbėjimo priežastis – empatijos trūkumas. Pilietybės klausimas yra pernelyg suinstitucintas. Mes tarytum pamirštame žmogų, tokį patį lietuvį, kaip jūsų dėdė ar kurso draugas. Kai diskutuoji apie paso galias, teises ir pareigas, lengva nuslysti į „įstatyminių“, „poįstatyminių“ ir kitų teisinių abrakadabrų diskursą. Diskutuodami apie pilietybę matykime žmogų, o ne pasą. Įstatymas yra vienas visiems, o emigracijos istorija sudaryta iš milijonų unikalių žmonių gyvenimų. Galvokime apie sūnėną Domantą, kuris, kaip ir jūs, be proto myli Lietuvą ir pasiruošęs galvą už ją paguldyti. Taip, kaip Adolfas Ramanauskas-Vanagas, JAV pilietis, Lietuvos didvyris. Tačiau Domanto dukra Aušra serga reta sunkiai pagydoma liga. Gydymas labai brangus, jai reikalingas šiltesnis klimatas. Jis išvažiavo dėl savo Aušrelės. Kai matai žmogų, pasas įgyja kitą vertę. Jis tampa dar brangesnis. Ir Domantui, ir Lietuvai.
Aš suprantu ir tai, iš kur kyla toks pasipriešinimas, kodėl mums taip sunkiai sekasi rasti bendrą kalbą pilietybės klausimu. Tai natūrali apsauginė reakcija į staigius pokyčius, kuriems mes nebuvome pasiruošę. Pilietybės klausimas Lietuvoje dar netapo normalus. Toks pat kasdienis ir suprantamas, kaip klausimas dėl pensijų, mokytojų, mokesčių ar santykių su Lenkija arba Rusija. Mūsų šalyje nebūna didelių gamtinių sukrėtimų, tačiau emigracija savo mastais ir tempu prilygsta cunamio bangai. Mes jau matome pasekmes, bet dar nesuvokiame, ko griebtis. Jaudinamės, piktinamės, guodžiamės – esame sutrikę. Vis dar nepasiruošę normaliam, kasdieniam dialogui, kuris būtų grįstas racionaliu, objektyviu požiūriu, o ne baudžiamuoju „išdavikams pasų neduosim“. Padėtį dar labiau apsunkina tai, kad ana pusė, cunamio nuplautoji, tarsi nematoma, kažkur ten. Mūsų akis niekaip nepripranta, kad Domantas dar neseniai fotografavosi Rietavo bibliotekos fone, o šiandien jo instagramas pilnas asmenukių su Manhatano dangoraižiais.
De facto pasaulinė Lietuva jau egzistuoja. Vien tik Pasaulio lietuvių bendruomenė jungia išeivijos bendruomenes 46 šalyse. JAV lietuviai, turintys didžiausią ir bene stipriausią išeivijos organizacijų infrastruktūrą, veikia visose valstijose. Pasaulyje gyvuoja daugiau nei 200 lituanistinių mokyklų, veikia lietuviški kultūros centrai, bažnyčios, bibliotekos, teatrai, studijos, lietuvių verslo klubai. Vyksta sporto žaidynės. Išeivijos generuojami pinigų srautai sudaro didelę Lietuvos BVP dalį. Į šalį pritraukiamos daugiamilijoninės investicijos – jos virsta mokesčiais, iš kurių keliamos algos valstybės pareigūnams, o mūsų senjorams – pensijos. Mes esame susisiekiantys indai, o pilietybė – vertės kūrimo instrumentas. Telieka įdarbinti pasą. Vardan Tos. Ir Domanto.
Vaidas Matulaitis, Estijos lietuvių bendruomenės pirmininkas
Straipsnis iš žurnalo „Lietuvė“
Komentarų: 1
Kokį svarbų vaidmenį valstybėje vaidina pilietybė geriau suprasti mums gali padėti lietuvių ir lenkų poetas Adomas Mickevičius, kuris rašė: „Lietuva, Tėvyne mano“. Jis save laikė lietuvių tautybės Lenkijos piliečiu: „gente lithuanus, natione polonus“ (lietuviška tautybė, lenkiška pilietybė). Tokia tuomet buvo Lietuvos – Lenkijos valstybės politika, kurioje pagrindinę vietą užėmė lenkų kultūra. Taigi, matome, kad nacija asocijuojasi su pilietybe, aukštesne dvasine kultūra, o tautybė – tik su gentimi ar tauta, kuri nepasirenkama ir yra tik prigimties ir kilmės bruožas. Nacijai susikurti reikia tik vienos pilietybės ir savo kultūros puoselėjimo, tauta pilietybės dar nesupranta, nesuvokia, todėl lengvai gali jos atsisakyti ir tapti kitos nacijos, o vėliau netgi kitos tautos dalimi, kitaip sakant, kitos valstybės piliečiais. Tačiau šiandien didelis skirtumas tarp tos Lietuvos, kuri buvo Adomo Mickevičiaus laikais, ir šiandieninės, kuri tapo atskira nepriklausoma valstybe, NATO nare. Po 1990 m. kovo 11 d. mums atsivėrė laisvas kelias į Lietuvos nacijos kūrimą – Lietuvos kultūros pakilimą. Taigi, jei mūsų tikslas – Lietuvos nacija ir stipri Lietuvos valstybė, tai dviguba pilietybė šį siekį tik griauna. Ar norėtume kada nors sugrįžti prie tokios situacijos, kaip atsitiko daugeliui mūsų tautiečių tuo metu, kai Lietuva neturėjo savo valstybingumo? Jei suprantame skirtumus, tai, manau, mūsų siekis turi būti tokia Lietuva, kuri būtų pilietiška, unikalios kultūros, atvira, gerbianti savo iškovotą nepriklausomybę. Pasaulis yra turtingas ir įdomus dėl tautų kultūrų ir istorijos įvairovės. Valstybės ir pilietybės prigimtis – gerbti savo šalies istoriją, saugoti ir puoselėti kultūrą. Turime nuolat siekti, kad valstybė kurtųsi ne vien ant trapaus materialinio tikslo: aukso, turtų, pinigų, kurie yra tautos ir piliečių darbo vaisius, svarbiausias pirmutinis pagrindas valstybei – kurianti pilietinė visuomenė, kuri puoselėtų bendruomeniškumu pagrįstas dvasines vertybes: Dievo ir Tėvynės meilę, pilietiškumą, patriotizmą, šeimą ir tautą. Deja, dvigubos pilietybės pagrindinis motyvas yra ne dvasinės, bet trapios ir laikinos materialinės gėrybės, kurias norima gauti iš kitos materialiai turtingesnės šalies. Šis klausimas, be abejo, siejasi ir su naujomis aktualijomis – jaunuolių pareigomis tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Apart iškylančių dviprasmybių, kuriai šaliai pilietis tarnaus, turime suprasti, kad pinigai ir kitos materialios vertybės, kurias norima teikti kaip paskatinimą, yra tik laikinos priemonės, panašiai, kaip mokykloje gaunami pažymiai. Jos nėra pagrindinis motyvas stiprinti ir kurti valstybę ar kariuomenę. Tik nuoširdūs patriotiniai jausmai teikia džiaugsmą tarnaujant savo Tėvynei Lietuvai ir jos laisvei. Jie tampa tikru užmokesčiu, svarbesniu už visus sunkumus, patirtus vargus, o karo metu – svarbesniu net už paties kario gyvybę. Apsispręskime ir pasirinkime garbingą kelią – tikėti Lietuva. Būkime vieningi, sąžiningi tarnaudami ir kurdami savo Tėvynės Lietuvos šviesią ateitį.