Kol lietuviai suka galvą, kuo pasipuošti Helovino naktį, kaip savo rankomis pasigaminti ar kur įsigyti draugus nustebinsiantį, šiurpų numirėlio ar vaiduoklio kostiumą, kaimynai estai ramiai laukia Kalėdų. Pasak jų, Helovino dvasią Estijos sostinėje Taline galima pajusti kasnakt, tad nebūtina specialiai ruoštis. Pasak legendų, bene kiekvienas Talino senamiesčio namas globojamas mirusių žmonių dvasių, kurias galima pamatyti ir plika akimi.
Vaiduoklių gatvė
Nėra geresnės vietos pradėti vaiduoklių medžioklę Taline nei Vaiduoklių gatvė (est. Vaimu). Nors iš pirmo žvilgsnio gatvė palieka įprastos siauros senamiesčio alėjos įspūdį, tačiau vos sutemus estai čia nebekelia kojos. Ieškoti vaiduoklių leidžiasi tik drąsiausi turistai. Gatvė tokį pavadinimą pelnė taip seniai, kad net nepamenama kodėl. Žinoma tik tiek, kad mirusiųjų dvasios nuo seno kovoja su gyvaisiais dėl galimybės gyventi šioje gatvėje. Pasak estų, čia galima pamatyti prieš šimtus metų gyvenusių žmonių dvasias, kurios pakyla vidurnaktį ir gyvena įprastą gyvenimą: vaikai žaidžia gatvėse, suaugę dirba. Gąsdindami gyvuosius, vaiduokliai siekia išvyti juos iš mirusiesiems priklausančios gatvės. Tad, atsidūrę šioje gatvėje vieni, žmonės neretai pamato pačių keisčiausių dalykų.
Kačių šulinys
Talino senamiestyje, Rataskaevu ir Dunkri gatvių sankryžoje, rasite šulinį, kuris ne vieną šimtmetį buvo svarbiausias vandens šaltinis mieste. Legenda byloja, kad kartą šulinio dugne apsigyveno piktoji dvasia ir ėmė grasinti miestelėnams sausra, jei šie neaukosią jai gyvulių. Troškulio kamuojami miestelėnai į šulinio dugną palydėdavo ne tik galvijų skerdieną, bet ir benames kates. Tokios aukos sugadino vandenį, todėl jį gerti nustota dar XIX a. pabaigoje. Kačių mylėtojus galime patikinti, kad tada nustota mesti ir aukas į šulinį. Tačiau ir šiandien yra manančių, kad kraujo ištroškusi dvasia tebetūno šulinyje. Estai teigia, kad būnant šalia šulinio apima nepaaiškinamas noras pralieti kraują ar atlikti nusikaltimą.
Velnio puota
Visai netoli nuo Kačių šulinio, Rataskaevu gatvėje, stovi namas, pažymėtas šešioliktu numeriu. Pažvelgę į pastatą, atkreipkite dėmesį į paskutinio namo aukšto kairėje esantį langą. Gerai įsižiūrėję pamatysite, kad langas yra užmūrytas ir tik dailiai išpieštos užuolaidos sudaro įspūdį, kad kambarys toks, kaip ir visi. Iš tikrųjų šiame kambaryje niekas negyvena jau daugelį metų. Talino gyventojai pasakoja, kad seniai seniai šiame kambaryje buvo apsistojęs paslaptingas vyras; šis vis keldavo puotas. Jose neva apsilankydavo ne tik gyvieji, bet ir mirę žmonės. Pasakojama, kad vakarėlių metu nutikdavę pačių baisiausių dalykų: mirdavę ir prisikeldavę žmonės, svečiai gerdavę vieni kitų kraują. Dėl to šis vyras pramintas piktąja dvasia.
Teigiama, kad vyro bute vykstančios puotos buvo girdimos ilgai po to, kai šis išsinešdino ar buvo išvytas iš miesto. Estai pasakoja, kad šventės vaizdai vaidendavosi pro kambario langus, todėl šie buvo užmūryti. Be to, iki šiol pasakojama, jog kambaryje po šiuo butu nuolat vyksta nepaaiškinami reiškiniai, o jame apsistoję žmonės išgąsdinami taip, kad nieko nelaukę bėga į artimiausią viešbutį.
Mergelių bokštas
Miesto pakraštyje ant kalno stovinčius bokštus taip pat gaubia senos paslaptys. Viduramžiais juose buvo kalinamos uosto prostitutės. Jų kalinimo ir žiauraus kankinimo vaizdai iki šiol vaidenasi tarp senų bokšto sienų, o deginamų ir prievartaujamų moterų šauksmai girdimi ir aplinkinėse gatvėse.
Vaiduokliai lydi namo
Kavinukėje „Boga Pot“, esančioje už miesto vartų, dirbančios moterys pasakoja, kad jau yra pripratusios prie išsigandusių lankytojų šūksnių. Jos teigia, kad kavinukėje vaidenasi ir neretai į orą pakyla daiktai. „Vaidenasi moteris ir keli kareiviai, tačiau jie nėra pikti. Mes juos jau pažįstame. Jie saugo mus ir palydi kavinės lankytojus namo, kad šie grįžtų saugiai“, – pasakoja kavinukės padavėja.
Vienuolis ir Margarita
Bene daugiausia istorijomis ir legendomis apipintas namas stovi Talino Lai gatvėje (Nr. 29). Čia gyvenantys žmonės skundžiasi girdintys šlepsėjimo ir beldimo garsus, o kartą vienas jų net matė pro sieną besiskverbiančio vienuolio veidą. XV a. šiame name iš tiesų svečiavosi vienuolis Johanas von Hiltenas (Johann von Hilten), jis sukėlė nepatogumų čia gyvenančiai Grevų (Greve‘s) šeimai. Visų pirma, prieš šeimos valią sutuokė jų įdukrą Margaritą, o vėliau dar ir įsimylėjo ją. Bet Margarita pasibjaurėjo jo meilės prisipažinimu, užrašytu krauju, todėl vienuolis buvo išvarytas iš namų, o gal juose ir nužudytas. Estai tiki, kad jo siela dar ir šiandien ieško meilės Margaritos namuose.
Tai – tik maža dalis Talino objektų, kuriuos aplankius oda pašiurps iš baimės, o kūną išmuš šaltas prakaitas. Įsitikinkite tuo patys, jei tik esate pakankamai drąsūs!
Kristina Karnickaitė
