Vaiva Mainelytė – išskirtine charizma trykštanti aktorė. Ji gyvena kinu, dėl kino ir amžinai gyvens kine. Todėl nieko stebėtino, kad ne vieną ryškų vaidmenį atlikusiai aktorei 2012 m. buvo įteiktas prestižinis apdovanojimas „Auksinė gervė“ už viso gyvenimo nuopelnus lietuviškam kinui.
Nors vaidmenų Vaivai netrūksta ir šiandien, ji atrado laiko ir nusifilmavo Lietuvos kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“, kurie įvyks šių metų gegužės 30 dieną, reklaminiame anonse.
„Didžiausią įspūdį man paliko ne tiek anonso filmavimas, kiek susitikimas su senais kolegomis: Juozu Budraičiu ir Regimantu Adomaičiu. Juokavome ir prisiminėme senus laikus, dėl to buvo itin gera ir smagu“, − su šypsena pasakojo V. Mainelytė.
Aktorė prisiminė, kad su abiem aktoriais jai teko atlikti pirmąjį savo vaidmenį šviesaus atminimo režisieriaus, taip pat „Auksinės gervės“ laureato Marijono Giedrio kurtame filme „Vyrų vasara“. Tai, pabrėžė aktorė, vyko prieš 45-erius metus.
„Aplankė toks jausmas, tarsi pirmajame savo filme būčiau vaidinusi vos vakar. O prabėgo daugiau nei 40 metų! Su Juozu ir Regimantu ilgai nesimatėme. Nors vis susitikdavau su jais teatre, tačiau nerasdavome laiko daugiau pasikalbėti. Filmuojant avansą laiko užteko viskam: filmavimui, kalboms ir pastarųjų metų įvykių aptarimui, kolegų paminėjimui ir prisiminimui“, − džiaugėsi aktorė.
„Auksinę gervę“ pelniusi V. Mainelytė tikino, kad šis apdovanojimas ir yra tikrasis aktoriaus darbo įvertinimas. „Kiekvienam savo darbui atsidavusiam žmogui gauti apdovanojimą – reikšmingas įvykis. Tiek būnant jaunam, tiek brandaus amžiaus, − kalbėjo aktorė. – Aš savo „Auksinę gervę“ pasistačiusi tokioje vietoje, kad pamatau ją vos tik pramerkusi ryte akis. Tada mane užlieja prisiminimai apie filmus ir žmones, su kuriais teko garbė dirbti kartu. Ši statulėlė man reiškia labai daug.“
Aktorė per savo gyvenimą kine atliko įsimintinus vaidmenis filmuose: „Vyrų vasara“ (rež. M. Giedrys, 1970 m.), „Maža išpažintis“ (rež. A. Araminas, 1971 m.), „Tadas Blinda“ (rež. B. Bratkauskas, 1972 m.), „Velnio nuotaka“ (rež. A. Žebriūnas, 1974 m.), „Vasara baigiasi rudenį“ (rež. G. Lukšas, 1981 m.). V. Mainelytė pripažino, kad jos jaunystės laikų kinas gerokai skiriasi nuo šiandienės kūrybos. „Kiek man teko filmuotis – tada ir dabar – pagrindinis pastebėtas skirtumas yra kokybė. Anksčiau filmus statydavo, juose vaidindavo, juos rašydavo ir ruošdavo tik kino bendruomenės profesionalai. Nuo režisieriaus iki apšvietėjo – visi buvo profesionalai. Filmo kūrybos procesas trukdavo ilgai, todėl turėdavome laiko įsigilinti į scenarijų, vystyti personažus. Šiandien viskas vyksta labai greitai: atėjai, nufilmavo, ir esi laisvas“, − prisiminimais dalijosi aktorė.
Ne vienas aktorius patvirtins, kad šios specialybės atstovų duona ne iš lengvųjų. Ne tik todėl, kad per vieną gyvenimą išgyveni bent šimtus kitų, savo personažų, likimų, bet ir dėl kitų objektyvių priežasčių. V. Mainelytė atviravo, kad jai, įstojus mokytis šio amato, kurį laiką pasirinktą kelią teko slėpti nuo savo tėvo. „Man savo pasirinkimą tapti aktore teko nuslėpti nuo tėvelio. Jis buvo griežtas šiuo klausimu. Tačiau mamytė po truputį, iš lėto jį įkalbėjo“, − pasakojo aktorė.
Apdovanojimus „Sidabrinė gervė“ pristato LiKA ir LKC. Prestižinių Lietuvos kino apdovanojimų ceremonijos transliaciją iš LRT didžiosios studijos gegužės 30 d. 18 val. galės žiūrėti visi LRT žiūrovai. Apdovanojimų globėjas Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius.
LiKA informacija