Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) studento ir mokslininkės tandemas sukūrė inovatyvią medžiagą – celiuliozės nanokristalus, kurie gaunami iš kanapių, auginamų Lietuvoje, pluošto. Žaliava, panaši į miltus, gali būti naudojama kompoziciniam bioplastikui gaminti. Iš šios medžiagos pagamintos maisto produktų pakuotės būtų ekologiškesnės ir greičiau suirtų.
Šiuo metu viena dažniausių maisto pakuočių yra plastikas, kuris sudaro apie 10 proc. visų Lietuvos komunalinių atliekų. Kiekvienais metais į rinką šalyje išleidžiama apie 50 tūkstančių tonų plastikinių pakuočių, iš jų apie 15 tūkstančių sudaro polietileno tereftalato (PET) pakuotės, kurios gamtoje suyra per 400–500 metų.
Vos 1–3 proc. PET plastiko sudėties pakeitus nanoceliuliozės kristalais, medžiaga taptų apie 30 proc. tvirtesnė. VGTU laboratorijose dabar atliekami polimero suirimo tyrimai turėtų parodyti, per kiek laiko gali sunykti plastikas su nanoceliuliozės kristalais. Manoma, kad inovatyvus priedas šį laiką gali sutrumpinti daugiau nei dvigubai.
„Pasauliui susiduriant su naujomis ekonominėmis ir ekologinėmis užduotimis – specialiais ekologiniais mokesčiais, aktyvesniais rūšiavimo procesais, svorio mažinimu transporte – vystome 100 proc. ekologiškos, o stiprumu anglies pluoštui galinčios prilygti medžiagos – celiuliozės nanokristalų – gavybą. Atsižvelgiant į šiuo metu vykdomus mokslinius tyrimus ir besidominčius investuotojus, galima teigti, kad mūsų atrasta niša gali tapti industrija per 5–8 metus“, – ambicingai pasakoja VGTU Verslo vadybos fakultete ketvirtame kurse studijuojantis Martynas Juršys. Į rašant bakalauro darbą sugalvotą projektą vaikinas įtraukė ir VGTU Chemijos ir bioinžinerijos katedros docentę dr. Ingridą Bružaitę.
VGTU studento teigimu, celiuliozės nanokristalus galima naudoti ne tik bioplastikui, bet ir nanoceliuliozei gaminti. Ši medžiaga savo stiprumu prilygsta anglies pluoštui. Taip pat celiuliozės nanokristalus galima pritaikyti įvairiose pramonės šakose – statyboje, tekstilėje, aviacijoje ir kt.
Skaičiuojama, kad celiuliozės nanokristalų gavybos iš kanapių pluošto, naudojant ultragarsą, technologijos įdiegimas ir medžiagos pritaikymas įvairių produktų gamyboje pramonės įmonei kainuotų apie 70 tūkstančių litų. Ši investicija galėtų atsipirkti per 3–5 metus.
VGTU studentas M. Juršys ir chemijos mokslų daktarė I. Bružaitė dalyvauja „Inovatyvių verslų kūrimo skatinimo“ (INOVEKS) projekte ir po specialistų konsultacijų Šiaurės miestelio technologijų parke įkūrė mažąją bendriją „Metanoja“. Dėl verslo plėtros jie jau bendrauja su potencialiais investuotojais ir rizikos kapitalo fondų atstovais.
VGTU inf.