Amžius – 24 metai
Gimtasis miestas – Klaipėda
6 metus gyvenamoji šalis – Švedija
Profesija, veikla: dailininkė, režisierė, kūno tapytoja, fotografė, performansų kūrėja, prodiuserė
Gyvenimo moto: „Jei žmonės pastato milžiniškus tiltus per jūrą, dangoraižius, kurių viršaus, paskendusio debesyse, nematyti, išranda vaistus nuo mirtinų ligų, vadinasi, ir aš galiu realizuoti savo svajones, kurti, būti laiminga ir mylima.“
Švedija, Islandija, Italija, Nyderlandai, JAV – tai tik kelios iš šalių, kuriose savo kūrybą jau ne vienus metus pristato ir vis daugiau susidomėjimo sulaukia jauna menininkė Vilija Vitkutė (24). Daug keliaujanti įvairiapusio talento kūrėja pastaruoju metu meno mėgėjus stebina ir žavi kūno tapybos darbais, savo kurtais performansais, taip pat kuria vaizdo klipus ir filmus. Šešerius metus Švedijoje gyvenanti mergina yra apdovanota ne viena šios šalies kultūros premija, o 2015 metais Vidurio Švedijoje buvo išrinkta metų menininke. Šių metų birželio mėnesį pasirodė trumpas švedų režisieriaus Simono Bo Silverdahlo dokumentinis filmas anglų kalba, kuriame meniškai atskleidžiama šios kūrėjos iš Lietuvos gyvenimo istorija.
Papasakokite apie savo gyvenimą prieš išvykstant į Švediją. Kas lėmė, kad nusprendėte savo, kaip menininkės, tikslų siekti svetur?
Vaikystę praleidau Klaipėdoje. Mano mama dirbo pianino mokytoja Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje. Galima sakyti, kad joje ir užaugau – 18 metų buvau apsupta menų. Krizės metais perėjau į Kauno menų gimnaziją. Tačiau iš jos teko gana greitai išeiti, nes patyriau didelį mokytojų patyčinį spaudimą dėl savo šeimos. Tai iš dalies lėmė depresiją, vienų metų pertrauką nuo kūrybos ir apsisprendimą palikti Lietuvą.
Gyvenime teko labai daug kovoti. Dėl sunkios ekonominės situacijos, ligų mano tėvas daug gerdavo, patyriau didelį stresą ir daug pažeminimų. Visada turėjau draugų, gamtą, meną, kurio nenorėjau apleisti, bet kai kantrybė ir sveikata galiausiai išseko, neliko kitos išeities, kaip tik vykti svetur ir viską pradėti nuo nulio.
Kaip Jums sekėsi čia vos atvykus?
Pirmieji metai buvo be galo sunkūs. Buvau didžiulė Lietuvos patriotė, norėjau grįžti namo, bet ilgainiui nusprendžiau, kad jei jau pradėjau naują gyvenimą Švedijoje, tai reikia keistis, kurti toliau, įgyvendinti svajones ir tikėti, kad viskas bus geriau. Nuo tos dienos mano svajonės pradėjo pildytis, gavau svajonių darbą. Dalarnoje sukūriau muziejų vaikams ir už tai gavau kultūros premijas. Pradėjau keliauti, dirbti vis geresnius darbus. Žmonės greitai mane pamilo už mano talentą, sunkų kūrybinį darbą. Dėl to greitai buvau pastebėta ir pripažinta.
Kiekviena šalis turi pliusų ir minusų, bet mes visi galime rinktis, kas mums priimtiniau. Švediją labai pamilau, čia – mano namai, ateitis. Švedams esu be galo dėkinga už supratingumą ir žmoniškumą.
Ar Švedijoje pavyksta gyventi vien iš meno?
Taip, iš meno čia gyvenu jau šešerius metus. Dar niekada neteko dirbti kitokio darbo. Be abejo, nelengva, bet viskas įmanoma, kai labai daug dirbi ir sieki savo tikslo, neišklysdamas iš kelio.
Papasakokite apie savo didžiausius pasiekimus, įvertinimus meno srityje Lietuvoje, Švedijoje ir kitose pasaulio šalyse.
Lietuvoje nieko ypatingo nesu pasiekusi. Norėjau surengti parodą, bet nepavyko gauti finansavimo. Tačiau mane labai pradžiugino Andrius Mamontovas (menininkas, kuris mane įkvėpė sunkiais gyvenimo momentais), sutikdamas, kad režisuočiau jo muzikinį klipą „Tolimų žvaigždžių šviesa“. Be galo malonu, kad jis man patikėjo šį darbą.
Švedijoje pelniau daugybę kultūrinių stipendijų, premijų. Praėjusiais metais Vidurio Švedijoje mane išrinko metų menininke. Per šimto metų istoriją buvau vienintelė menininkė, kuri šią premiją pelnė tokia jauna ir būdama imigrantė. Tada buvo įsteigta vardinė (mano vardu – „Vilija Stipendium“) premija. 2015 metais muzikinis vaizdo klipas „Some Kind of Hell“, prie kurio dirbau, apdovanojimuose „Dalecarlia Music Awards“ Švedijoje buvo išrinktas metų muzikiniu klipu. Ir daugiau vaizdo klipų, prie kurių kūrimo prisidėjau, buvo nominuoti geriausių metų muzikinių klipų kategorijoje.
Vėliau teko dalyvauti kūno tapybos čempionatuose JAV, Šveicarijoje, Serbijoje. Juose užėmiau ketvirtą, penktą vietas.
Savo kūrybą dažnai pristatote įvairiose pasaulio valstybėse. Kur sulaukiate itin didelio dėmesio?
Teko surengti tikrai daug parodų įvairiose šalyse. Daugiausia Švedijoje, Italijoje, Amsterdamo mieste. Šiuo metu mano kūryba vis daugiau dėmesio sulaukia San Fransiske (JAV), Nyderlanduose, Skandinavijoje ir Italijoje. Vienos didžiausių mano parodų buvo surengtos Venecijos meno bienalėje (2015), „Amsterdam Art Fair“ muziejuje Nyderlanduose, „Avesta Art“ muziejuje Švedijoje.
Daugiausia publikos sulaukiu per savo kurtus performansus (ištapyti šokėjai atlieka performansą su projekcijomis ir gyva muzika) Švedijoje, Uosto aikštėje (Waterfront hall). Čia esame koncertavę su „Eurovizijos“ laimėtoju švedu Mansu Zelmerlowu, o šių metų rugpjūtį atliksime performansą BOOM festivalyje, kuriame bus 30 tūkst. žiūrovų.
Šiemet liepos 1–3 dienomis dalyvavote Pasaulio kūno tapybos čempionate Austrijoje. Kiek menininkų jame varžėsi ir kaip sekėsi Jums?
Šis kūno tapybos čempionatas (World Bodypainting Festival) yra didžiausias pasaulyje. Šiemet į jį atvyko apie 250 menininkų iš skirtingų pasaulio šalių. Iš Baltijos valstybių dalyvavau tik aš ir viena estė. Tam labai daug ruošiausi ir dirbau. Varžiausi kategorijoje „Brush & Sponge“. Pirmoji tema buvo „Metamorfozė“. Viso kūno tapybai buvo skirtos šešios valandos. Tada darbai buvo pristatyti komisijai, fotografams ir apie 30 tūkst. žiūrovų, tad visas procesas truko maždaug keturiolika valandų. Labai džiaugiausi patekusi į finalą.
Sekmadienį finale tema buvo „Propaganda“. Dailininkai iš skirtingų šalių įvairiose kategorijose sukūrė daugybę šedevrų. Šį kartą pirmąsias vietas užėmė indas, olandė ir italė.
Visas festivalis buvo nepakartojamas, emocionalus, įkvepiantis. Buvo daug laimės ašarų. Kitąmet ketinu vėl dalyvauti šiame čempionate, tik kitoje kategorijoje.
Kada ir kuo Jus patraukė kūno tapyba? Ko siekiate pasitelkdama šią meno formą?
Kūno tapyba į mano gyvenimą atėjo 2013 metais po draugės mirties. Ji buvo fotografė ir pakišo man mintį apie kūno tapybą. Ši kūrybos forma tapo didžiąja mano gyvenimo, darbo ir sėkmės dalimi. Kūnas – kaip gyva drobė, kuri gali šokti, turi sielą. Dažniausiai naudoju gamtos motyvus, kuriu neturėdama jokio išankstinio plano, atsižvelgdama į modelio charakterio ir kitas savybes bei aplinką.
Kurdama siekiu perteikti žmogaus sielą, jo savybes išreikšti per tam tikras formas, spalvas, tekstūras, detales, susieti žmogų su gamta, iš kurios jis atėjo. Baigus tapyti, modelis tarsi įgyja daugiau energijos, pasitikėjimo savimi, džiugesio ir meilės. Man labai malonu stebėti tą magišką akimirką. Teko nutapyti jau daugiau nei du šimtus kūnų Švedijoje, Islandijoje, Serbijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Norvegijoje, Portugalijoje ir kitose šalyse.
Kiek apytiksliai laiko užtrunka nutapyti visą žmogaus kūną? Daugiau papasakokite apie kūrybinį procesą.
Dažniausiai kūno tapyba užsiimu studijoje – tapau cirkininkus, akrobatus ir šokėjus. Paprastai tai užtrunka tris valandas, tačiau gali trukti ir 45 min. ar net iki šešių–aštuonių valandų.
Vis dėlto kartais tenka dirbti neįprastomis sąlygomis. Vienas įdomesnių kūrybinių procesų vyko Arizonoje, Didžiajame kanjone. Pučiant stipriam vėjui, man su modeliu teko laipioti po labai aukštas kanjono viršūnes, kol pasiekėme puikią vietą kūno tapymui ir fotografavimui. Tapiau vieną valandą, o fotografavome, kol nusileido saulė.
Ne ką mažiau ekstremalių potyrių suteikė kūno tapymas Maroke (musulmonų šalyje), Atlaso kalnuose. Teko tapyti automobilyje, visą naktį miegoti jame aukštai kalnuose, tada keltis ketvirtą valandą ryte, kol dar nebuvo patekėjusi saulė ir nebuvo žmonių, ir kenčiant migreną tapyti pro mus nuolat pravažiuojant autobusams, pilniems vyrų. Tačiau po truputį prie tokios situacijos pripratome ir įgijome daugiau pasitikėjimo savimi, tapo drąsiau ir tapyti, ir pozuoti. Manau, buvau pirmoji moteris kūno tapytoja Maroke, o Leila buvo pirmoji moteris, išdrįsusi pozuoti.
Kaip susipažinote ir ėmėte bendradarbiauti su režisieriumi Simonu Bo Silverdahlu?
Simonas ilgą laiką sekė mano darbus ir vieną dieną nusprendė iš Šiaurės Švedijos atvykti į Dalarną (Vidurio Švedija) aplankyti draugų ir manęs. Sužavėtas mano kūrybos ir gyvenimo istorijos panoro ją papasakoti savo filme. Prakalbėjome visą naktį, jis pasikvietė mane į Švedijos šiaurinę dalį. Ten visą savaitę praleidome gamtoje keliaudami, pasakodami ir įrašinėdami mano istoriją. Nebuvo lengva ją papasakoti ir pristatyti, bet Simonas turi nepaprastą talentą ir įžvalgumą, gebėjimą įsijausti į kito žmogaus istoriją ir meniškai ją atskleisti.
Iki šiol mes esame geriausi draugai, kartu kuriame ir keliaujame. Neseniai grįžome iš Islandijos, kur kūrėme filmą apie žymų italų dailininką Johannesą Stoetterį. Jis bus parodytas liepos 7 dieną per Islandijos žinių laidą.
Ar iškart sutikote, kad apie Jus kurtų filmą? Galbūt buvo dvejonių?
Ne, dvejonių nebuvo. Buvo tinkamas laikas, vieta ir žmogus, kuris sugebėjo įsijausti į mano istoriją (ne kiekvienas sugebėtų ją atskleisti) ir ją papasakoti. Labai tuo džiaugiuosi ir manau, jog žiūrovai tai taip pat pajuto.
Savo projektuose atkreipiate dėmesį į žmogaus ryšį su gamta, tai, kad mes jį prarandame ir patys naikiname. Papasakokite, kas Jums ne tik neleido prarasti šio ryšio, bet ir jį sustiprino.
Mano ryšys su gamta sustiprėjo, kai labai daug sirgau, kentėjau skausmą. Būnant gamtoje jis tarsi atlėgdavo. Būdavo ne taip skaudu, pradėjau laisviau kvėpuoti, šypsotis, jaustis esanti laisva bei gyva. Gamtoje tiesiog galėjau būti savimi. Nuo tada gamta man reiškia viską. Joje randu atsakymus į man rūpimus klausimus. Gamta man – kaip muzika. Ji šventa. Būnu joje ir kai man liūdna, ir kai džiaugiuosi. Tikiuosi, kad ryšį su gamta atradusių žmonių yra daugiau nei tų, kurie jaučia ryšį tik su pinigais.
Minėtieji filmai – ne vieninteliai Jūsų bendri darbai su užsienio kūrėjais. Prieš metus su kitu švedu keliavote po Ameriką kurdami projektą „What do we run for“ (liet. „Kodėl mes bėgame“). Kaip sutinkate bendraminčių?
Aš esu daug keliaujanti, skirtingų kūrybinių veiklų besiimanti menininkė – ko tik mano kelyje nepasitaiko. Kai širdis ir protas atviras naujoms galimybėms, greitai mano kelyje pasirodo įvairių pakeleivių – su jais mes kartu augame. Jie mano, kad atlieku kai ką originalaus, turiu idėjų, savitą stilių, esu stipri ir didelių siekių turinti asmenybė, tad žmonėms su manimi dirbti dažniausiai patinka. Ir mums visiems tai tik į naudą (šypsosi).
Kaip paskatinti žmones nelikti abejingus globalinėms problemoms, pradėti žvelgti ir mąstyti plačiau? Ar menas yra tam veiksminga priemonė?
Manau, kad kai imi pozityviau į viską žiūrėti, į savo gyvenimą įsileidi daugiau šviesos, spalvų ir kartu perspektyvų, norą keistis, daryti gera ne tik sau, bet ir pasauliui, ypač šiuo metu, kai globalinės problemos taip sparčiai auga. Menas yra viena svarbiausių priemonių sustabdyti tamsai, karui ir kitoms blogybėms. Tai politika, kuri veikia per širdį ir protą, kaip muzika, kaip paveikslas, skulptūra. Kai į širdį ir protą įsileidi tą jausmą ir viziją, tai tave pakeičia, įkvepia gyventi vadovaujantis tikrosiomis vertybėmis.
Tad patarčiau nustoti žiūrėti televiziją, klausytis beverčių plepalų ir ugdyti save.
Kokias savo svajones jau įgyvendinote ir ką dėl jų teko paaukoti, įveikti?
Islandijoje sukūriau filmą, Švedijoje sulaukiau pripažinimo ir buvau įvertinta premijomis. Turiu savo šokėjų, cirkininkų, vaizdo ir garso operatorių, muzikantų grupę, su kuria drauge kuriame, tobulėjame ir keliaujame po pasaulį pristatydami performansus, kūno tapybą. Įvairiose pasaulio šalyse turiu nuostabių draugų, kurie mano širdį pripildo meilės ir šilumos.
Kelias iki to, ką turiu dabar, nebuvo lengvas. Dėl persidirbimo buvau pasiekusi kritinę sveikatos būklę. Keletą kartų bankrutavau. Bet visa tai yra normalu, jei nori daug pasiekti. Manau, niekam nėra lengva, tačiau verčiau labai sunkiai dirbti ne kitiems, o sau, nes šis darbas anksčiau ar vėliau atsipirks. „Nesiliauk manimi tikėti!“ – mama, draugai šią mano frazę girdėjo jau milijonus kartų (juokiasi).
Apie ką svajojate šiuo metu?
Apie Antarktidą, Alpes, darbą su Ohadu Naharinu, Andrew Thomu Huangu, Bjork, Silvana Imam, dar kelis filmus ir laimėti Pasaulio kūno tapybos čempionatą.
Laimė Jums yra…
Gamta ir menas. Kurti, mylėti, būti mylimai ir laisvai, keliauti.
Koks Jūsų santykis su Lietuva? Ar ji yra tolesniuose Jūsų planuose?
Aš myliu Lietuvą, ilgiuosi draugų, kalbos, dainų, apskritai kultūros, bet kol kas esu gana toli nuo jos. Bus matyti, gal dar teks kada į ją sugrįžti kūrybiniais tikslais.
Dėkoju už pokalbį.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš Vilijos Vitkutės asmeninio albumo