Italijos Respublikos Prezidentas Sergio Mattarella antrojo laipsnio Italijos žvaigždės ordinu už kultūrinių ir akademinių mainų skatinimą tarp dviejų šalių apdovanojo Vilniaus universiteto Senato pirmininkę, Filologijos fakulteto profesorę Dainorą Pociūtę-Abukevičienę. Tai pirmasis tokio aukšto rango įvertinimas VU mokslininkui.
Varginga humanitarikos padėtis posovietinėje Lietuvoje
„Buvau nustebinta ir laiminga. Italija man brangi šalis. Pradėdama joje istorinius ir kultūrinius tyrimus negalvojau apie jokius įvertinimus, vedė smalsumas. Gauti apdovanojimą iš Italijos Prezidento man didelė garbė“, – netikėtu įvertinimu džiaugiasi prof. D. Pociūtė-Abukevičienė. Jos manymu, būti pastebėtai akademiniame pasaulyje galbūt padėjo tai, kad Italijoje mokslininkai labiau matomi, jų nuomonė svarbi visose gyvenimo srityse, o tradicija italų visuomenėje yra suformavusi pagarbą universitetams ir juose dirbantiems mokslininkams.
Filologijos fakulteto profesorė tyrinėja ankstyvuosius naujuosius laikus, Renesanso minties ir kultūros bei religijos procesus, taigi ji dirba su vis dar tebeintriguojančiu XVI amžiumi ir jo dokumentais. Tačiau prieš daugiau nei dvidešimt metų rašydama disertaciją mokslininkė pajuto šaltinių trūkumą: posovietinė Lietuvos humanitarinių mokslų tyrimų situacija buvo gana varginga, sistemiški užsienio archyvų tyrimai neatliekami, istoriniai dokumentai ir archyvai, kurie yra labai išblaškyti, mokslininkams buvo sunkiai pasiekiami dėl finansinių priežasčių.
„Prisimenu, kaip iš vienos pirmųjų stažuočių Italijoje gabenausi du lagaminus kopijų: viršijau leistiną svorį, bet oro uosto darbuotojas italas, pamatęs popierius ir knygas, pagailėjo. Dabar, šaltinių skaitmeninimo ir viešinimo epochoje, atsivėrė daug didesnės galimybės. Nesu siaurų ir specializuotų tyrimų mėgėja ar vienos temos tyrėja, jau baigdama kokį nors darbą turiu visai kitą tyrimo idėją. Būti vienos temos specialistu saugiau, bet mėgstu iššūkius“, – pabrėžia prof. D. Pociūtė-Abukevičienė.
Prestižinė stažuotė Florencijoje
Mokslininkė, nuo 2003 m. pramokusi italų kalbos, ėmė ieškoti galimybių padirbėti Italijos archyvuose ir bibliotekose. Stažuotes Pizos ir Udinės universitetuose, Harvardo universiteto Renesanso tyrimų centre Florencijoje, darbą Romos, Sienos ir kituose archyvuose parėmė ir finansavo Italijos ambasada Lietuvoje. Prof. D. Pociūtė-Abukevičienė laimėjo Italijos mokslo tyrimų tarybos skelbtus konkursus, vėliau konkursą stažuotei Harvardo universiteto Renesanso tyrimų centre Florencijoje. Šis Harvardo universiteto padalinys laikomas prestižiškiausia pasaulyje renesanso tyrimų institucija. Stažuotę šiame centre dėl didelės konkurencijos, deja, galima laimėti tik kartą gyvenime. Profesorė kol kas yra pirmoji Lietuvos atstovė, kuriai pasisekė.
Po intensyvaus penkerių metų darbo su itališkais šaltiniais 2008 m. pasirodė monografija „Maištininkų katedros. Ankstyvoji reformacija ir lietuvių–italų evangelikų ryšiai“, kurioje tyrėja apibendrino savo atradimus ir įžvalgas. „Šiuos tyrimus plėtoju toliau. Inicijavau kritinės „Lietuvos reformacijos paminklų“ („Monumenta Reformationis Lithuanicae“) serijos rengimą. 2011 ir 2015 m. išėję tomai yra Lietuvos ir Italijos reformacinės minties sąsajų pavyzdžiai. Šie darbai, publikuoti ne tik lietuvių, bet ir anglų kalbomis, yra sulaukę didelio reformacijos istorikų dėmesio Italijoje bei Vokietijoje“, – pasakoja pašnekovė. Ji mano, kad lituanistinį išsilavinimą naudojant tarpdalykiniuose istoriniuose, religijotyriniuose tyrimuose atsiveria kitokia Europos perspektyva.
Italijos įtaka mūsų šaliai
Daugelis Europos šalių XV–XVII a. patyrė stiprų „italizacijos“ poveikį. Italija viduramžiais ir ankstyvaisiais laikais buvo Vakarų bažnyčios centras. „Todėl dalis kultūrinių ryšių nulemti šios bendros konfesinės priklausomybės ir bažnytinės provincijos santykių su jos hierarchinėmis viršūnėmis Italijoje ir Vatikane. Kitas kultūrinio bendradarbiavimo laukas – politiniai ir diplomatiniai santykiai. Juos stiprino ir XV–XVI a. Lietuvoje išplitusi LDK didikų kilmės iš romėnų ir italų teorija. Ji buvo labai svarbi ginant ir įtvirtinant lietuvių tapatybę, nors Vakarų Europa ir Italija labai ilgai lietuvius laikė viena iš slavų tautų. Tiek Bažnyčios, tiek pasaulietinės dvarų kultūros plėtra nulėmė italų meno ir architektūros įsišaknijimą Lietuvoje“, – esmines Lietuvos ir Italijos kultūrinių, politinių ryšių gijas vardija mokslininkė.
Profesorė neabejoja, kad Italijos diplomatai ir jėzuitai daug nuveikė įtvirtindami kontreformacinę kultūrą, tad, galima sakyti, buvo suklestėjusios Lietuvos baroko kultūros bendraautoriai.
LDK subrendo ir buvo realizuotos ne tik „oficialiosios“ politinės ir religinės Italijos Renesanso kultūros formos, bet ir radikalios, heterodoksinės, ar net slaptosios, oficialiai laikytos eretiškomis itališkosios kultūros ir minties apraiškos. Prie jų galima priskirti antitrinitorizmo suklestėjimą XVI–XVII a. Rytų ir Vidurio Europoje.
„Italai ir lietuviai turi daug kultūrinių bendrumų, o dėmesys Lietuvai, nors esame nedidelė šalis, pastebimas ir šiandieninėje Italijoje. Joje visada buvo ir yra lietuvių kultūra ar istorija besidominčių ar ją tyrinėjančių žmonių. Esu sutikusi gerų istorikų, kurie, net ir nemokėdami mūsų kalbos, iš įvairių šaltinių labai gerai žino kai kuriuos Lietuvos istorijos, kaip bendro istorinio konteksto, epizodus“, – apibendrina prof. D. Pociūtė-Abukevičienė.
Agnė Grinevičiūtė, naujienos.vu.lt
V. Jadzgevičiaus nuotrauka