Per daugiau nei 20 gyvenimo už Atlanto metų daug domėjausi pirmosios (vadinamųjų grynorių) ir antrosios (dipukų) kartos lietuvių pasiekimais, ypatingos reikšmės visuomenine veikla JAV, dėl kurios mes ir šiandien tebeturime lietuviškas bažnyčias, klubus, draugijas. Su liūdesio gaidele tenka pripažinti, kad mes – trečiabangiai bei Amerikoje gimę lietuviai – tokio palikimo ateities kartoms palikti neįstengsime. Keičiasi laikai, keičiasi tautos ir tradicijos, galų gale keičiasi poreikiai – pasaulis nestovi vietoje, nors kad ir kaip kartais norėtųsi visa tai sustabdyti, juo labiau kad XXI amžius mums atneša ne tik viską uzurpuojančias technologijas, bet ir didžiulį žmonių susvetimėjimą. Todėl su nostalgija žiūrime į praeitį, juo labiau į tas akimirkas, kai šalia turėjome tokius lietuviškos veiklos ąžuolus, kaip Julius Vėblaitis, kurių šiandien su mumis, deja, nebėra.
Gimęs 1923 m. rugsėjo 7 d. Šiauliuose, Julius užaugo Kartenoje, gimnaziją baigė Kretingoje. Kaip ir daugelis Antrojo pasaulinio karo laikmečiu, būdamas vos 17 metų, paliko gimtinę, bėgo su šeima nuo okupantų į Vokietiją. Vieną dieną dipukų stovykloje išgirdęs per langą pianinu grojant Šopeną, įėjo vidun… Taip sutiko savo būsimą žmoną Ireną. Netrukus abu susituokė Miunchene. Dukrelė Jūratė gimė 1947 m. ten pat, o jaunesnioji Rūta jau 1950 m. Elizabete (Naujajame Džersyje), kur Vėblaičiai ir buvo įsikūrę.
Pirmas Juliaus darbas buvo sausainių gamyklos virtuvėje. Vėliau jis dirbo didelėje amerikiečių farmacijos įmonėje „Pfizer“, tačiau dėl savo jautrios sielos iš šių pareigų netrukus pasitraukė (mat reikėjo naujai gaminamus vaistus kompanijos laboratorijoje švirkšti bandomiesiems triušiams). Ilgesnį laiką dirbo „Western Electric“ fabrike Kernyje (Naujajame Džersyje) kartu su sutuoktine. Lankydamas klases naktimis, baigė universitetą 1963 m., netrukus pradėjo dėstyti vokiečių ir anglų kalbas įvairiose vidurinėse mokyklose, o pagrindinis darbas buvo Edisono miesto J. P. Stevens gimnazijoje.
1963-iaisiais Vėblaičiams gimė trečioji dukrelė Audronė. Tuo metu Julius dėstė vokiečių kalbą šeštadieninėje mokykloje, mėgo kompaniją, 1960–1965 dainavo kvartete „Linksmieji broliai“, su kuriuo šmaikščiai pristatinėdavo naujų žinomų dainų žodžius lietuviškuose renginiuose Niujorke ir Naujajame Džersyje. Buvo šaunus Lietuvos atstovas amerikiečiams, dosniai rėmė Lietuvių fondą. Julius vasarodavo Pranciškonų vienuolių vasarvietėje Meino valstijoje, ten linksmindavo draugus akordeonu, gėrėdavosi jūros grožiu. Amerikos lietuvis net dešimt kartų vyko į Lietuvą vasaros metu kaip APPLE kursų savanoris, su kitais pedagogais padėdavo vietiniams mokytojams kelti kvalifikaciją. Vėblaitis dažnai grojo smuiku lietuviškose pamaldose Elizabeto Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje ir kitose parapijose. Nors šiuo instrumentu griežti išmoko jau būdamas subrendęs – gerokai vyresnis nei 30 metų – vyras, džiaugėsi buvęs priimtas į aukšto lygio Summit simfoninį orkestrą. Su juo muzikavo ištisus tris dešimtmečius.
Aš asmeniškai su Juliumi susipažinau jam einant Lietuvių Bendruomenės Elizabeto apylinkės pirmininko pareigas, teko dalyvauti jo ir Šv. Petro ir Povilo lietuviškos parapijos komiteto organizuotose Lietuvos nepriklausomybės šventėse, kalbinti jį laikraščiui „Amerikos lietuvis“, nes tuomet redagavau priedą „Rytų pakrantėje“. Kai 2007 metų rudenį su šeima persikraustėme į Naująjį Džersį, būtent iš Juliaus susilaukiau netikėto įvertinimo, kurio nepamiršiu visą likusį gyvenimą. Dalyvavau kasmetiniame Elizabeto Lietuvių Bendruomenės apylinkės susirinkime. Klausėmės jo, kaip pirmininko, ataskaitos už praėjusius metus. Pačioje pabaigoje Julius staiga pasakė, kad dabar ramia širdimi užleidžia savo vietą jaunesniesiems, nes į šią apylinkę atvyko tinkamas žmogus jį pakeisti. „Laurynai, prisistatyk savo bendruomenei, mes dabar tave rinksime naujuoju pirmininku“, – iki dabar ausyse skamba visiškai nelaukti legendinio Elizabeto šviesuolio žodžiai.
Julius su Irena užaugino tris dukras. Vyriausioji Jūratė tapo muzikos mokytoja ir liturginės muzikos specialiste, vidurinė dukra Rūta užėmė aukštas pareigas Pietų Karolinos valstijos Švietimo skyriaus užsienio kalbų skyriuje, o jaunėlė Audronė radijo programoje WHHY Filadelfijoje (Pensilvanijoje) – ilgametė garso inžinierė. Trys dukros tėvams padovanojo penkis anūkus: Rasą, Kotryną, Aleksandrą, Jean-Christophe ir Lyndsey. Vėliau Julius spėjo sulaukti penkių proanūkių: Luko, Emilio, Maxime, Ezros, Julian. Nors Vėblaičių šeima buvo išsisklaidžiusi po visą pasaulį, bet į Juliaus ir Irenos namus Junjone (Union, Naujasis Džersis) visi iš toli ir arti suvažiuodavo nuo 1964-ųjų. Ten susirinkdavo per šv. Kūčias, šv. Velykas, ten šventė gimtadienius, priimdavo svečius iš Lietuvos. Dabar beliko fotografijos, atsiminimai ir didelė padėka, kad Julius visą savo gyvenimą paskyrė tautai ir šeimai. Ilsėkis ramybėje, mielas Tėveli, Bendruomenininke, Mokytojau. Tavo darbai atlikti su kaupu, o mes, laikinai palikę gyventi šioje žemėje, didžiuojamės Tave pažinoję.
Elizabeto (NJ) lietuvių vardu Laurynas R. Misevičius
Aukas Juliaus Vėblaičio atminimui prašome skirti Lietuvių fondui ir siųsti adresu: 14911 E. 127-th St., Lemont, IL 60439 (kurias, beje, galima nurašyti nuo federalinių mokesčių).
Nuotraukos iš Audronės (Audrey) Vėblaitytės-Bentham asmeninio albumo