Šiemet lietuvių kilmės vaikai vėl rinkosi Vokietijoje, Hiutenfelde, – liepos pabaigoje čia ketvirtus metus iš eilės vyko jau tradicine tapusi etninė lietuvių vaikų stovykla. Jai vadovavo idėjos autorė ir organizatorė Vokietijos lietuvių bendruomenės (VLB) valdybos narė Jurgita Noreikaitė-Pickel.
Dauguma vaikų čia jau buvo ankstesniais metais. Iš Lietuvos, Vokietijos ir kitų Europos šalių savo atžalas čia atvežę lietuviai nebijo jų savaitei patikėti patyrusios vadovės globai, nes pasitiki ja, žino, jog čia jų vaikai bus saugūs, J. Noreikaitė-Pickel rūpinasi stovyklautojais savęs negailėdama. Jai padeda aktyvūs VLB nariai. Visi stengiasi, kad lietuvių vaikai, gyvendami svetur, nepamirštų Lietuvos, žinotų jos istoriją, perimtų kultūrą ir papročius.
Šiųmetės stovyklos tema buvo „Penki Lietuvos regionai“. Kiekvieną dieną buvo pristatomas vis kitas Lietuvos kraštas su jo tarme, tautosaka, papročiais, tautinių rūbų ypatumais.
Vasario 16-osios gimnazijos mokytoja Asta D´Elia vaikams atskleidė aukštaičių ir suvalkiečių tautinių rūbų ypatumus, kiekvienos net mažiausios detalės svarbą, kaip ir iš kokios medžiagos jie buvo siuvami. Stovyklautojai galėjo gyvai matyti, paliesti autentiškus rūbus, kurie visą dieną kabėjo darbo kambaryje. Vaikai suprato, kad tautiniu kostiumu turėtume didžiuotis, juo puoštis svarbiausių švenčių metu, nes jis yra dalelė mūsų kultūros, mūsų pačių.
Pedagogė, Rheino-Nekaro regiono vokiečių ir lietuvių draugijos valdybos pirmininkė Daiva A. Digaitytė pristatė Žemaitiją. Stovyklautojai sužinojo sudėtingą ir garbingą jos istoriją, bandė suprasti įdomią žemaičių kalbą, šoko žemaitišką šokį „Meškutė“ ir laužė liežuvius greitakalbe dainuodami „Pėmpel, pėmpel koudoutuoji, kame tava kamarelė longoutuoji?“ .
Frankfurto šeštadieninės lietuvių mokyklėlės mokytojos Laura Jonušaitė ir Eglė Savickaitė vaikus supažindino su dzūkų tarme ir pačia Dzūkija, o Jurgita Noreikaitė-Pickel atskleidė vaikams Klaipėdos krašto savitumus.
Tai buvo tik mažas prisilietimas prie Lietuvos. Mažas, bet be galo reikšmingas.
Kas rytą stovyklos vadovas Nikodemas Lukšė dainuodamas, pritardamas sau gitara keldavo vaikus ir kviesdavo pasveikinti naują dieną, pasimankštinti, o po to pagarbiai iškelti Lietuvos trispalvę giedant „Tautišką giesmę“. Jam talkino Klaudijus J. Šulcas. Kas vakarą stovyklautojai nuleisdavo vėliavą.
Stovykloje kasdien vyko vis kažkas naujo. Rimtas pamokas keitė turiningas laisvalaikis. Karštomis dienomis vaikai vėsinosi Viernheimo baseine. Septynių kilometrų dienos žygis pėsčiomis buvo iššūkis ne vienam, bet įveiktas. Vaikai apsilankė nebeveikiančiame, savo išvaizdą ir paskirtį pakeitusiame buvusiame sąvartyne ir sužinojo, kodėl yra svarbu tausoti gamtą bei rūpintis ja. Stovyklautojai apsilankė ir Manheimo technikos muziejuje „Technoseum“, jame galėjo net eksperimentuoti. Pietavo tiesiog miesto parke. Tai vaikams labai patiko. VLB valdybos pirmininkė, Vasario 16-osios gimnazijos mokytoja Marija Dambriūnaitė-Šmidtienė pakvietė stovyklautojus pasižvalgyti VLB priklausančioje Renhofo pilyje bei Vasario 16-osios gimnazijoje. Vaikus labai sudomino pilies įsigijimo istorija. D. Šulcas surengė vaikams sporto vakarą. Didesnius, mėgstančius labiau pajudėti vaikus – Joną, Marių, Otą, Frederiką ir Eleną – Hiutenfeldo lietuvių sporto klubo nariai šeštadienį pakvietė pažaisti netoliese esančioje miestelio futbolo pievoje.
Vakarais stovyklos komendantas Darius Šulcas jau laukdavo visų prie uždegto laužo. Čia, lietuvių bendruomenės aktyvistų puoselėjamame parke, vyko pasakų vakaras, vaikai žaidė pamėgtus žaidimus. Kartą stovyklautojai drauge su gimnazijos mokytoju Siemonu Fetzeriu ant laužo kepė ruginę duoną.
Visur ir visada šalia vaikų galėjai matyti stovyklos vadovų padėjėjus Salviją Jagminaitę, Ugnę Kazlauskaitę, Klaudijų J. Šulcą. Jie mokėsi būti tikrais vadovais ir stengėsi rodyti pavyzdį kitiems stovyklautojams.
Visi dėkingi stovyklautojus maitinusioms ir virtuvėje savo darbo valandų neskaičiavusioms savanorėms virėjoms Danutei Noreikienei, šiaip gyvenančiai Londone, ir beveik vietinei Sandrai Jagminienei, patalkininkauti atvažiavusiai iš šalia Frankfurto prie Maino esančio Alsbach-Hähnlein miestelio. Paskutinį vakarą jų tandemą sustiprino anksčiau atvykusi dviejų stovyklautojų iš Šveicarijos mama Danguolė Kappich.
Stovyklos uždarymo diena atėjo nepastebimai. Bulvių plokštainis ir šaltibarščiai, patiekti po atviru dangumi priešais Vasario 16-osios gimnaziją esančioje aikštelėje, išblaškė atsisveikinimo liūdesį. Stovyklautojai nustebino jų namo išsivežti atvykusius tėvelius pačių paruoštu koncertu. VLB valdybos pirmininkė M. Dambriūnaitė-Šmidtienė, visos stovyklos metu kartu mielai dalyvavusi ir ją kuravusi, įteikė apdovanojimus bei atminimo dovanėles. Nuleidę vėliavą, pašokę, padainavę, pažaidę žaidimus, visi kartu pilies parke pasodino berželį, atvežtą iš Lietuvos. Visi susitarė vis atvykti ir pasižiūrėti, kaip auga stovyklos vaikų pasodintas medelis.
Vaikai namo grįžo kupini įspūdžių. Justina Karlonaitė džiaugėsi: „Aštuonias dienas praleidau Vokietijoje, bet jaučiausi kaip Lietuvoje, nes mačiau plevėsuojančią savo valstybės trispalvę, mačiau žmones, pagarbiai ir su meile kalbančius apie Lietuvą. Jaučiau begalinį susižavėjimą savo šalimi, bendrystę vienas su kitu. Visa, ko pasigendu Lietuvoje, atradau čia – Vokietijos lietuvių bendruomenėje. Mano širdis džiaugiasi, kad svetur išvykę lietuviai nepamiršta savo tapatybės, savo šalies ir ją puoselėja būdami kitur.“
Dariaus Šulco ir Marijos Dambriūnaitės-Šmidtienės nuotraukos