Vygintas Miliūnas – Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Istorijos fakulteto IV kurso bakalaurantas, dirbantis Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje, kurią baigė prieš ketverius metus. „Dešimt metų mokiausi Rudaminos „Ryto“ gimnazijoje. Vienuoliktą klasę pradėjau lankyti jau Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje. Joje dirbu nuo rugsėjo mėnesio. Mokau vienuoliktokus istorijos ir dešimtokus pilietiškumo pagrindų“, – pasakoja studentas ir priduria, kad derinti darbą ir studijas tikrai nelengva.
Pasak pašnekovo, pasirinkimą dirbti mokykloje lėmė motyvacija daryti gera. „Istorijos mokytojas yra tas asmuo, kuris padeda formuotis jaunuolių pasaulėžiūrai, iš įvairių perspektyvų vertinti politinius sprendimus, kultūrą ir kitus socialinius vyksmus, padedančius žmogui integruotis į pilietinę visuomenę. Jei bus daug išprususių žmonių, lengviau pasieksime visuotinę gerovę“, – teigia V. Miliūnas, kuris studijų metais yra dirbęs keliose vietose, tačiau ilgiausiai – Vilniaus mokytojų namuose.
V. Miliūnas sako, kad gimnazijos mokytojai džiaugiasi matydami absolventus, grįžtančius į mokyklą. Vis dėlto Vygintui sunku atsikratyti įpročio į mokytojus kreiptis „Jūs“. „Mano buvę mokytojai, dabartiniai kolegos, dėl to man priekaištauja. Bet manau, kad dirbti mokykloje, kurią baigiau, yra pranašumas, nes nejaučiu diskomforto, pažįstu visą kolektyvą. Jaučiuosi ne kaip naujokas, o kaip savas žmogus“, – su šypsena pasakoja LEU studentas.
Istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokantis pedagogas teigia, kad pagrindinis iššūkis, su kuriuo susiduria, yra pats darbas. „Ruošimasis pamokoms, darbų taisymas, gebėjimas palaikyti drausmę, be abejo, man yra didžiausi iššūkiai. Jei nepavyksta nuo pat pamokos pradžios sudominti mokinių, tai vėliau labai sunku juos motyvuoti, įtraukti“, – apie darbo sunkumus atvirauja vaikinas.
Jaunasis pedagogas teigia, kad šiuolaikiniams mokiniams labiausiai trūksta žinių troškimo, smalsumo. „Labai retai mokiniai domisi dalykais, kurie nesusiję su pamokomis. Kita dažna problema – tingėjimas. Manau, kad neklysčiau sakydamas, jog namų darbus sąžiningai atlieka apie 15 procentų mokinių iš klasės“, – teigia V. Miliūnas, kuris per pamokas stengiasi taikyti kuo daugiau netradicinių mokymo(si) būdų. Tai muzikinių vaizdo klipų demonstracija ir jų aptarimas, supažindinimas su tokių laidų, kaip „Dviračio žinios“, „Žinių naujienos“, specifika, stengimasis per humoro prizmę pateikti šių dienų aktualijas, kai reikia, naudojimasis dinaminiais žemėlapiais ir t. t. „Bet ne per kiekvieną pamoką pavyksta sugalvoti ar rasti įvairių būdų, kaip pateikti medžiagą įdomiau. Tikiuosi, kad po truputį man tai pavyks daryti vis geriau“, – sako LEU Istorijos fakulteto studentas.
V. Miliūnas, kalbėdamas apie savybes, kurios būtinos dirbant tokį darbą, pamini charizmatiškumą ir lyderystės gebėjimus. „Be šių savybių jaunas ir nepatyręs mokytojas yra pasmerkiamas“, – tvirtina vaikinas ir atvirauja, kad jam kartais pritrūksta tam tikrų žinių, kompetencijų dėl patirties stokos. Vygintas tiki, kad visas reikalingas kompetencijas įgis ilgainiui.
Pasak pašnekovo, dauguma mokytojų skundžiasi, kad mokiniai jų negerbia. „Šiuolaikinis jaunimas yra per daug linkęs smerkti. Jei mokytojas kelis kartus padaro kokią nors klaidą, jis tarsi praranda autoritetą, kurį išlaikyti labai svarbu. Geriausias mokytojas, mano manymu, yra tas, kuris sugeba įdiegti daugiausia praktinės naudos“, – pasakoja Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijos absolventas ir mokytojas.
V. Miliūnas labai džiaugiasi dėl toje pačioje Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje dirbančio technologijų mokytojo ir LEU absolvento Donato Kriuko, kuris šiemet gavo Meilės Lukšienės premiją pedagogams. „Aš asmeniškai jį pasveikinau kukliai – simboliniu rankos paspaudimu, tačiau buvo be galo malonu matyti dabartinį kolegą pagaliau pastebėtą ir įvertintą. Žinau, kiek laiko ir pastangų jis yra įdėjęs dėl gimnazijos ir mokinių gerovės. Donatas yra vienas iš tų mokytojų, kurie atvyksta į mokyklą anksčiausiai ir išvyksta iš jos vėliausiai. Jis visada skatino, palaikė mokinių saviraišką“, – pasakoja Vygintas, kuris tvirtina, kad tai turėtų būti kiekvieno mokytojo siekis.
Gintarė Mikėnaitė