Neretai pasitaiko, kad vaikai pasirenka vieno iš tėvų profesiją. Žinome ne vieną medikų, teisininkų dinastiją, nemažai ir pedagogų šeimų. Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) III kurso biologijos studentės Donatos Kančiauskaitės abu tėvai – biologijos mokytojai. Mergina šypsosi – nieko keista, kad ir ji susidomėjo gamta. Jos namuose buvo, yra ir, ji neabejoja, bus daugybė augalų, gyvūnų iš gatvės ar prieglaudų. „Kai nuo vaikystės tave supa gamta, o namuose apie gamtos įvairovę, ypatybes ir naujoves yra nuolat diskutuojama, neįmanoma gamtos nepamėgti“, – sako būsima biologijos mokytoja.
Pedagogines studijas D. Kančiauskaitė pasirinko savo noru. „Tėvai nepaveikė mano sprendimo, priešingai, rekomendavo pasidomėti ir kitokiomis studijomis. Jie visuomet skatino mane domėtis, pamatyti ir išbandyti įvairių dalykų“, – kalba studentė, tačiau neneigia, kad tėvai, dirbantys toje mokykloje, kurioje mergina pati mokėsi, privertė į mokslus žiūrėti atsakingai.
Pasirinkti biologijos studijas D. Kančiauskaitė nusprendė tik likus keliems mėnesiams iki brandos egzaminų pradžios. Sprendimu mergina nenusivylė. „Studijas jau buvau apmąsčiusi dar nepabaigusi mokyklos. Reikėjo pasirinkti, kokius egzaminus laikyti, o aš niekada nebuvau iš tų, kurie palieka viską paskutinei nakčiai. Pirmu numeriu nutariau stoti į gamtos mokslus – biologiją, nes tai – artimiausia man sritis. Visuomet turėjau ir kitų alternatyvų, džiaugiuosi, kad jų neprireikė“, – šypsosi trečiakursė biologė.
Mergina sulaukdavo nemažai klausimų apie tai, ką reiškia būti mokytojų vaiku. Ji atkreipia dėmesį, kad mokytojai ir jų vaikai yra tokie patys žmonės, kaip ir visi kiti. „Galiu pabrėžti, kad mokytojai namuose yra tėvai, o ne mokytojai. Mano tėvai visuomet sugebėjo atskirti tėvystę nuo darbo. Vis dėlto mokytojavimas, mano suvokimu, – ne tik specialybė, bet ir tam tikras gyvenimo būdas, tad jie mane auklėjo kaip ir mokinius mokykloje. Dar ir dabar kartais pataria, remdamiesi tokiomis pačiomis idėjomis, vertybėmis ir tiesomis“, – patirtimi dalijasi D. Kančiauskaitė.
Studentė tikisi įgyti ne tik būtinų biologijos dalyko žinių, bet ir socialinių kompetencijų – tai, jos nuomone, sudarys daugiau galimybių įsilieti į darbo rinką. Pedagogines žinias galima pritaikyti įvairiose veiklose. Po studijų mergina norėtų įsidarbinti mokykloje, tačiau ar joje liks ilgam, kol kas neprognozuoja.
D. Kančiauskaitė teigia, jog nuo mažumės buvo stropi, nors ir išdykusi, kaip ir dauguma tokio amžiaus vaikų. „Mokytis visuomet stengdavausi ir dirbdavau, kiek tik galėdavau. Labiausiai ėmiau stengtis nuo aštuntos klasės. Geriausiai suvokiamas ir įdomiausias dalykas buvo biologija, tačiau domėjausi ir kitais mokslais. Po pamokų aktyviai dalyvaudavau įvairiuose renginiuose, teko apsilankyti ir LEU, pamatyti auditorijų, paklausyti paskaitų, pasivaikščioti po oranžeriją. Šiame universitete studijavo ir mano tėvai, kurie apie savo studijų laikus kalbėdavo labai pakiliai ir su begale gražių ir įdomių prisiminimų“, – sako būsima biologijos mokytoja.
Mokytojas, merginos nuomone, yra ne tik konkrečios mokslo srities žinių šaltinis, bet ir socialinis-sociokultūrinis švietėjas. Sakoma, kad vaikams mokykla – antrieji namai, nes joje jie praleidžia daug laiko. „Svarbiausia, kad antruose namuose vaikai sektų mokytojo pavyzdžiu ir vadovautųsi jo keliamomis idėjomis, principais, auginančiais naują įvairiapusę visuomenę. Geras pedagogas – charizmatiškas, išmintingas, jautrus ir veiklus žmogus, savo pavyzdžiu ir darbais perteikiantis mokomo dalyko esmę, gebantis ne tik mokyti, bet ir suprasti, padėti, atjausti, organizuoti įvairią veiklą, spręsti problemas“, – kalba D. Kančiauskaitė.
LEU