Kas bus, kai po 2020 metų Europos Sąjunga prisuks Lietuvai paramos čiaupą? Diskusija – pačiu laiku. Nes vienas faktas jau aiškus dabar: tada lengvų pinigų, kaip yra šiandien ir buvo iki šiol, nebebus. Dar turime mažiausiai 6 metus efektyviai panaudoti dideles paramos lėšas ir pasiruošti kitokiam gyvenimui, be paramos milijardų. Pasiruošti ir dirbti be panikos. Be gąsdinimų. Be netikrų ašarų ir politinio rūpesčio dėl emigrantų, kiek Lietuva prarado žmonėms išvykus dirbti ir gyventi į užsienį.
Rūpintis reikia ne emigracijos procesais, kuriems jokia valdžia ar politikai iš esmės negali turėti apčiuopiamo greito ir teigiamo poveikio. Nebent nepriiminėti įstatymų, kurie skatintų emigraciją ir skurdą, socialinę atskirtį. Ir dėkoti valdžiai nereikia, jei tokių įstatymų nepriima. Taip pat nereikia dėkoti ES už paramą, turint galvoje, kad šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių savo darbu didina išsivysčiusių Europos valstybių ekonominę galią, kuria pridėtinę vertę kitose valstybėse.
Rūpintis reikia energetikos ir transporto projektais, švietimo ir mokslo sistemomis, kad jiems būtų skirta ES parama, kad jie būtų įgyvendinti arba beveik įgyvendinti iki 2020 m. pabaigos. Šie dujų, elektros, geležinkelio projektai, sustiprėjęs mokslas ne tik integruotų Lietuvą į bendrą europinę erdvę, bet ir leistų valstybei uždirbti papildomų pinigų, sukurtų ne tik naujų, bet ir aukštos kvalifikacijos darbo vietų. O tai reiškia didesnius atlyginimus, daugiau lėšų švietimui, sveikatos ir socialinei apsaugai, krašto gynybai.
Sėkmingas ES paramos lėšų panaudojimas reikštų didėjantį pragyvenimo lygį bei realų kvietimą emigrantams grįžti į Lietuvą.
Ir ES paramos reikšmė Lietuvai pirmiausia yra milžiniška būtent dėl šių strategiškai svarbių projektų. Jei pavyktų juos sėkmingai įgyvendinti ir jais pasinaudoti, ES paramos svarba ateityje nebūtų labai didelė, prisuktas paramos čiaupas nebekeltų didelių grėsmių Lietuvos ekonomikai.
Kur kas blogiau būtų, jei kokia nors blogio ranka jau šiandien „užsuktų“ emigrantų į Lietuvą siunčiamų, investuojamų ar atvežamų pinigų čiaupą. Tai būtų justi žymiai stipriau nei ES paramos sumažėjimas.
2013 metais privačių asmenų piniginės perlaidos į Lietuvą sudarė apie 4,76 milijardo litų (tai yra maždaug 4 procentai bendrojo vidaus produkto (BVP). 2007–2013 metais iš ES struktūrinių fondų Lietuvai skirta per 23 milijardai litų. Vidutiniškai po 3,3 milijardo litų per metus.
2014 metais privačių asmenų perlaidos į Lietuvą dar padidėjo ir pasiekė 5, kai kuriais skaičiavimais – net 6 milijardus litų. 2014–2020 metais Lietuva gaus apie 7,2 milijardo eurų (25 milijardus litų) ES struktūrinių fondų paramos. Vidutiniškai po daugiau kaip milijardą eurų (po 3,6 milijardo litų) kasmet.
Lietuva yra daugiausia privačių asmenų perlaidų iš užsienio gaunanti ES valstybė, vertinant pagal šalies bendrojo vidaus produkto dydį.
Nuneigti šiuos oficialius duomenis, kurie rodo, kad ES struktūrinių fondų parama iš esmės yra lygi emigrantų į Lietuvą siunčiamiems pinigams, sunku. O jei dar būtų galima suskaičiuoti, kiek emigrantų pinigų, uždirbtų sūriu prakaitu, į Lietuvą įvežama, išleidžiama, grįžus nors ir atostogų į gimtinę?
Neįmanoma nuneigti, kad emigrantų pinigai Lietuvoje skatina vartojimą, mažina skurdą, jie investuojami į nekilnojamąjį turtą, jais mokamos paskolos bankams, komunalinės paslaugos ir vaikų mokslas. Būtų teisinga, jei vartojimo didėjimo (ar mažėjimo) Lietuvoje įvertinimas būtų pateikiamas kartu su to laikotarpio emigrantų pinigų srauto įvertinimu.
Kokia Lietuva, koks ekonominis augimas būtų be emigrantų pinigų? Jei nebeliktų emigrantų pinigų, kurių kiekis sudaro apie ketvirtį metinio darbo užmokesčio fondo šalyje ir tris ketvirtadalius per metus išmokėtų senatvės pensijų sumos?
Ir ES parama, ir tiesioginės užsienio investicijos Lietuvos ekonomikai labai svarbu, bet emigrantų pinigai šiandien taip pat yra vienas iš didžiausių Lietuvos ekonomikos variklių. Manau, kad šiandien jis labai svarbus.
Didžiulis į Lietuvą siunčiamas pinigų srautas rodo, kad emigrantų ryšys su Lietuva dar neprarastas. Dar yra įsipareigojimų, dar yra artimųjų. Bet praeis dar 5–10 metų, ir tas ryšys gali susilpnėti: įsipareigojimai bus įvykdyti, artimųjų Lietuvoje mažės, emigrantų vaikai užsienyje užaugs, baigs mokyklas, turės priimti sprendimus dėl vienos pilietybės (ir jau dabar aišku, kokią dauguma pasirinks).
Gyventojų Lietuvoje mažės, bet tik laiko klausimas, kada sumažės ne tik ES parama, bet ir emigrantų į Lietuvą siunčiamų pinigų srautas. Ir vėl nesuprasime, kodėl Lietuvoje gyventi blogiau nei kitose valstybėse.
Zigmantas Balčytis
2 komentarai
Saunuolis Z.Balcytis, parase teisybe, as jau penkiolika metu siunciu kiekviena menesi 500$ i lietuva sunui, kai reikia ka nors pirkti , siunciu daugiau, paskaiciuokime kiek tai pinigais, o ka lietuva daro su mumis ateme pilietybe , kuria as gavau gimusi, kaip galima atimti tai ko nedavei? O skaudziausia, kad dalis pilieciu gali tureti 2 pilietybes o kita dalis-negali, arba visi gali, arba visi negali, kokia cia isrinktuju privelegija????? Dabar as jau gaunu kitos valstybes pencija, galeciau gryzti i lietuva ir ramiai gyventi, bet negaliu, nes lietuvoje galiu buti tik 3 menesius-paradoksas, as gryna lietuve, o lietuvos valdzia-asilu banda.
Tikrai sunku patiketi, kad mirstanti tauta, turinti vos 3 mln zmoniu skaiciu, galejo vienu neapgalvotu istatymu isbraukti is savo gretu virs 20% tautieciu. Nesvarbu, koks buvo to istatymo tikslas, mes matom kokios ira to pasekmes. Kalbama apie praeityje ivykdyta lietuviu tautos polonizacija, rusifikacija, germanizacija, tautu genocida. Ar sio neapgalvoto istatymo pasekme neturetum vadinti – lietuviu tautos genocidu? Ir kas ji ivykde? Ar ne patys lietuviu tautos isrinkti politikai?
Pagal viduramziu zmoniu skaiciu, dabartine lietuviu tauta turetu virsit 6 mln gyventoju. Deja, tautos liko maziau 3 mln !!! Netrukus ateis laikas, kai lietuviai bus minimi, kaip „paskutiniai mohikanai”.