Pasaulis keičiasi, kinta ir šeimos, vaikų auklėjimo tendencijos bei įpročiai. Tai, kas buvo normalu ir priimtina prieš dvidešimt metų, šiandien jau nebetinka. Vis daugiau tėvų renkasi sąmoningą tėvystę, domisi vaikų psichologija ir auklėjimo metodais, tačiau ar nebus taip, kad iš didelio rašto išeisime iš krašto?
Kalbėdami apie vaikų auklėjimą, teisių apsaugos sistemą, nuolat žvalgomės į kitas valstybes. Tačiau nevertėtų aklai vadovautis kitų šalių vaikų auklėjimo metodikomis, kurios palieka beteisius tėvus, o vaikams suteikia neribotą laisvę. Taip neturėtų būti. Kai kuriose valstybėse vaikai tapo išskirtine neliečiamųjų grupe, kurios nevalia net sudrausminti. Tai tikrai nėra sektinas pavyzdys, kuriuo galėtume vadovautis keisdami savo vaiko teisių apsaugos sistemą. O ją keisti atėjo metas, pripažinkime, kad tikrai ne viskas gerai mūsų valstybėje šiuo požiūriu.
Parengti šeimas pokyčiams
Atėjo laikas kalbėti apie vaiko asmenybę, kokybišką jo raidą be fizinių bausmių. Taip, nemažai daliai šeimų tai dar svetima, neįprasta, nes patys jie augo ne sykį ragavę beržinės košės. Tačiau ar tai rodiklis? Pamažu tėvai ima suprasti, kad mušimas tėra stipresniojo valios primetimas ir lengvesnis būdas, todėl renkasi kitus auklėjimo būdus (beje, mušimo auklėjimo būdu niekaip nepavadinsi). Pokalbiai, asmeninis pavyzdys – tai veikia vaikus kur kas geriau nei fizinės bausmės, tačiau reikalauja kantrybės, žinių ir noro keistis. To dažnai šeimai ir trūksta. Todėl neabejoju, kad vis pasigirstančios diskusijos apie draudimą auklėjant vaikus naudoti fizines bausmes yra labai naudingos, nes vis daugiau tėvų susimąsto, jog gal iš tiesų mušimą galima pakeisti pokalbiu, dėmesiu, asmeniniu pavyzdžiu. Tikiu, kad ateis diena, kai beržinės košės metodika liks tik kai kurių žmonių prisiminimuose, o vaikai augs nemušami.
Pamažu perimti galima ir daugiau kitų šalių gerosios patirties, tačiau pritaikant ją prie mūsų sąlygų, mentaliteto. Jau šiandien reta šeima leidžia vaikams iki septynerių metų būti vieniems namie ar lauke. Tokiems tėvams nereikia jokių įstatymų, įpareigojančių juos taip elgtis. Tačiau jei bandysime pritaikyti kai kurių šalių modelį ir uždrausime tėvams vienus palikti vaikus iki, pavyzdžiui, dvylikos metų? Kas iš to? Ar visi tėvai turės galimybę parvesti savo atžalas iš mokyklų? Ar visi darbdaviai yra pasirengę supratingai žiūrėti į tėvų išvažiavimus šeimos reikalais darbo metu? Galų gale ar tėvai ims uždirbti daugiau, kad samdytų aukles, kurios pabūtų su vaikais po pamokų, kol grįš tėvai? Kai į šiuos ir panašius klausimus galėsime ramiai atsakyti teigiamai, tada ir vertės priimti įstatymus, draudžiančius palikti vaikus vienus iki tam tikro amžiaus. Pati idėja nėra bloga, tačiau Lietuvoje ji dar ankstyva ir todėl kelia daugelio tėvų pasipiktinimą.
Tikrai neverta priiminėti „popierinių“ įstatymų, nes socialinės rizikos šeimos jų tikrai nesilaikys, o padorias, dėl savo vaikų besistengiančias šeimas tokie įstatymai tik suerzins, nes bus neįgyvendinami, kels įtampą pačiose šeimose ir darbuose. Nereikia grasinti šeimoms bausmėmis ir įstatymais, geriau padėkime tiems, kuriems tos pagalbos reikia, o tiems, kurie puikiai susitvarko patys, tiesiog netrukdykime.
Drįsti sakyti „ne“
Tai tik keli pavyzdžiai. Vienus dalykus galime perimti iš kitų valstybių vaikų teisių apsaugos įstatymų, kitų negalime, nes dar ne laikas. Turime atsižvelgti į tikrąją Lietuvos situaciją, nes tik sukurti įstatymo, kuris negalios, neverta. Diskusijos, kitų valstybių patirtis – visa tai naudinga, nes pamažu keičia suvokimą apie vaikus, jų auklėjimą, auginimą.
Manau, kad vienas blogiausių dalykų, ką galime padaryti savo vaikams, – tai nedrįsti sakyti jiems „ne“. Kiekvieno vaiko (kaip ir suaugusiojo) laisvė baigiasi ten, kur prasideda jo pareigos ir kito žmogaus teisė. To turime mokyti vaikus nuo mažens, negalime bijoti pasakyti savo vaikui „ne“. Auginti vaiką be draudimų, baiminantis griežtesnio žodžio… Taip neturi būti. Todėl kalbos apie tai, kokios yra puikios kai kurių šalių vaiko teisių apsaugos sistemos, nes ten vaikai turi neribotą laisvę, o tėvai, bandantys juos sudrausminti, gali būti apkaltinti emociniu smurtu, man kelia nerimą. Štai čia ir įžvelgiu grėsmę išauginti nevaldomų, neatsakingų, nesuprantančių žodžio „ne“ monstriukų armiją. Galbūt tas nerimas perdėtas, labai to tikiuosi. Tačiau viliuosi, kad Lietuvoje neperlenksime lazdos su vaikų TEISIŲ apsauga. Jie turi dar ir pareigas, kurias privalu gerbti.
Norvegiška vaiko „gelbėjimo“ sistema Lietuvai?
Dar vienas dalykas, kurio, tikiuosi, neperimsime kaip „gerojo“ pavyzdžio, – tai vaikų atėmimas iš šeimos be svarios priežasties. Įtarimai, kaimynų skundai negali būti vaiko atėmimo iš šeimos pagrindas. Visada reikia įvertinti galimos žalos ir naudos vaikui santykį. Todėl turi būti sukurtas toks prevencinio darbo su vaiku ir šeima modelis, kuris užtikrintų kvalifikuotą ir lauku suteikiamą pagalbą šeimai ir vaikui, kad pati šeima būtų pajėgi spręsti ją užklupusias problemas. Vaiko paėmimas iš šeimos – tai pati paskutinė išeitis, kraštutinė priemonė, kai vaiko saugumui bei sveikatai gresia pavojus.
Nesižaviu norvegiškuoju vaikų „gelbėjimo“ planu, kai teisę atimti vaiką iš šeimos turi vietos savivaldos tarnybos. Tik teismas turi nuspręsti dėl vaiko atėmimo iš šeimos, o ne kokios nors suinteresuotos tarnybos, už kurių kyšo privačių interesų ausys. Ir tik tada, kai įvertina atsakingųjų tarnybų darbą su šeima. Juk vaikui labai svarbu augti su savo tėvais, todėl turime dėti visas pastangas, kad šeima galėtų auginti ir išsaugoti savo vaikus, mokėtų sakyti jiems „ne“ ir kartu deramai juos auklėtų.
Seimo Darbo partijos frakcijos narys, Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys Ričardas Sargūnas