Pasilinksminti vasario 17 d. ignaliniečiai rinkosi kultūros ir sporto centro kiemelyje. Visus pasitiko linksma muzika ir kepamų blynų kvapas. Užgavėnės – paskutinė mėsėdžio diena, žiemos palydų, išvarymo, vaisingumo žadinimo, skalsos ir gausumo skatinimo šventė, senovėje dar vadinta Ragučio švente. Tai 46-oji diena prieš Velykas.
Kanapinis žmones kvietė daug valgyti ir šokti, nes laukia ilgas septynių savaičių Gavėnios metas, kai lašiniai, kumpiai ir dešros po septyniomis spynomis bus užrakinti, o jaunimas jokių vakaronių negalės rengti ir piršliai kieman neužsuks. Paskelbus šventės pradžią savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis pakviestas uždegti laužo, kuriame turės būti sudegintas Gavėnas.
Šventės šeimininkė visus kvietė į ratelius ir pačios dainavo linksmas liaudiškas dainas. Tarp žmonių sukinėjosi Giltinė su dalgiu, baubai ir linksmosios velniūkštės. Blynais iš savo pintinėlės mielai visus vaišino baltoji ožkelė. Scenoje šoko smagios raganėlės, visus linksmino Adutiškio kaimo kapelos muzikantai, dainavo linksmosios besmegenės iš „Šaltinėlio“ mokyklos. Taip gražiai jų ryškiais akcentais papuošti kostiumai atrodė balto sniego fone.
Sakoma, kad jei per Užgavėnes gerai pavalgysi, visus metus būsi sotus ir stiprus. Užgavėnių dieną buvo valgoma 9–12 kartų. Ir tikrai riebiai. Tradiciniai valgiai: šiupinys, vėdarai, dešros ir, žinoma, patys įvairiausi blynai. Ko jau ko, bet blynų Ignalinos šventėje tikrai netrūko. Greitai sukosi šeimininkės, kad tik suspėtų visus pavaišinti. Šventėje kalbinti žmonės gyrė skanius blynus ir džiaugėsi, kad žiema jų šalčiu ir didelėmis pusnimis per daug nenuvargino, o dabar reikia stengtis prisišaukti pavasario šilumą, nes jau dienos ilgėja ir saulė po truputėlį grįžta, atsitraukia rytų ir vakarų tamsybės.
Kaip sako etnografai, dabartiniai Užgavėnių papročiai – tai senovėje buvusių šventės apeigų, kuriomis būdavo siekiama nulemti derliaus gausumą, mūsų dienas pasiekusi dalis. Užgavėnės be Kanapinio ir Lašininio, jų kovos, Morės sudeginimo ant laužo – ne Užgavėnės. Visa tai simbolizuoja nenorinčio pasitraukti mėsėdžio, arba žiemos (Lašininio), kovą su žmonių išsiilgtu pavasariu, arba pasninku (Kanapiniu), kuris per kitą šventę – Velykas – pagal tradiciją išvejamas. Kanapinis ir Lašininis iš pradžių gerai apsižodžiavo, o paskui vienas kitą kulti pradėjo, bet taip vienas kito ir neįveikė. Tada į pagalbą atėjo virvės traukėjai. Žinoma, kaip ir turėjo įvykti, nugalėjo Kanapinis, o visas žiemos negeroves simbolizuojantis Gavėnas sudegė lauže. Linksmybės tęsėsi toliau.
Parengė Lina Kovalevskienė