Senovės Lietuvoje šventinis stalas buvo neįsivaizduojamas be riešutų. Ir ne tik maisto atžvilgiu: riešutai buvo glaudžiai siejami su meilės plotme, pradedant dėmesio patikusiai merginai parodymu, baigiant šventiniais būrimais tikintis ištekėti. Pasak etnomuzikologės, televizijos, radijo laidų ir renginių vedėjos Zitos Kelmickaitės, riešutas lietuvių tautosakoje itin svarbus.
Riešutavimas anksčiau ir dabar
Z. Kelmickaitės teigimu, buriantis bei meilės reikaluose riešutas nepakeičiamas. Pavyzdžiui, jei kas nors riešutų pintinėje aptikdavo keimerį – dvigubą ar trigubą lazdyno riešutą, – tai būdavo ypatingos svarbos radinys, kurį perkąsti dviese prilygdavo šiuolaikiniam deimantinio žiedelio dovanojimui. Tad kartu krimsti keimerį reikšdavo rimtų santykių pradžią.
„Kadangi lietuviai eidavo riešutauti, lietuvių liaudies dainose riešutavimas figūravo nuolatos. Būdavo dainuojama: „Aš tau duosiu riešutų, kad neitum prie kitų.“ Dainose riešutauti siunčiama ir ožka, kuri nepadaro tai to, tai ano, – šypsodamasi pasakojo Z. Kelmickaitė. – Lietuvių tautosakoje riešutas nėra eilinis dalykas. Pavyzdžiui, kaimo bernai kišenėse nešiodavosi ne ką kitą, o riešutų ir juos dalydavo mergindami paneles. Šiandien, būna, sako: „Aš tau nupirksiu bilietą į Turkiją“, o anksčiau pasiūlydavo riešutų.“
Vis dėlto riešutai – ne tik dėmesio išraiškos priemonė: jų visada būdavo ir ant šventinio stalo. Modernioje visuomenėje riešutauti nebeišeisi, tačiau apie populiarumo neprarandančius riešutus liudija išaugęs jų perkamumas.
„Lietuviai nuo seno mėgsta riešutais bei džiovintais vaisiais vaišintis ypatingomis progomis, todėl šventiniu laikotarpiu ypač suaktyvėja jų pardavimas, – sakė riešutais ir džiovintais vaisiais prekiaujančios įmonės rinkodaros vadovė Jurga Sakalauskaitė. – Palyginti su vasaros laikotarpiu, žiemą riešutų ir džiovintų vaisių suvartojimas išauga beveik dvigubai.“
Kūčių papročiai ir būrimai
Dauguma stebuklinga laikomos šv. Kalėdų nakties būrimų sietini su laime, turtais, geru derliumi, antrosios pusės paieškomis ir noru ištekėti. Riešutai kai kuriems jų būtini.
„Įprasti Kūčių vakaro būrimai dabar visiems gerai žinomi. Tačiau miestietis jau nebeapkabins tvoros ir nesuskaičiuos, kiek mietų pavyko apglėbti; išėjęs į lauką, nepaklausys, iš kur šunys loja, vadinasi, ir piršliai iš tos pusės neateis, – dėmesį atkreipė Z. Kelmickaitė. – Bet jeigu esate be poros ir norite išsiburti, Kūčių vakarą prisivalgykite daug silkės. Tada naktį labai norėsite gerti – net ir miegodami. Tas, kas sapne jums vandens stiklinę paduos, taps jūsų antrąja puse.“
Taip pat tikima, jog, Kūčių naktį pasidėjus po pagalve dvilypį lazdyno riešutą ir šv. Kalėdų rytą įsidėjus jį į piniginę, pinigų nepritrūks visus metus.
Kitas būrimas paremtas paprasčiausiu skaičiavimu: skaičiuoti galima minėtuosius riešutus, kūčiukus, žirnius ar saldainius. Jeigu pasėmus jų saują ir suskaičiavus būna lyginis skaičius – ateinančiais metais tikėtinos vestuvės. Kai kuriose Lietuvos vietose šis burtas būdavo atliekamas kitaip ir tinkamas tik merginoms: saują kūčiukų, riešutų ar kitokios smulkmės mergina mesdavo į viršų ir gaudydavo su sijono skvernu. Pagautus suskaičiuodavo: jei skaičius lyginis, ateinančiais metais mergina neliks vieniša, o jei ne – laukti turės dar bent metus.
Pasisotinus šv. Kūčių vakariene ir išėjus į lauką, būdavo stebimi dangaus kūnai bei vėjo kryptis. Jei Kūčių vakarą dangus žvaigždėtas, o žvaigždės – susibūrusios grupelėmis, tikėtasi derlingų metų: daug dirvos, pievų ir miško dovanų. Jei pučia stiprus vėjas, tikėtasi daug riešutų ir laukinių obuolių gausos. O jei pučiantis vėjas šiaurės krypties, dangaus skliautu nešantis šviesius debesis, laukta gero javų derliaus.
Ko gero, pats seniausias riešutų panaudojimo būdas – girliandos kabinimas ant eglutės ar židinio. Paprotys gyvas dar iš tų laikų, kai žaisliukai buvo gaminami namuose: riešutai su kevalais (dažniausiai – graikiniai) suveriami ant tvirto siūlo arba valo, retkarčiais nudažomi auksine spalva. Šie riešutai gražiai atrodo ir paberti ant stalo ar po eglute. Jie taip pat pinami į kalėdinius vainikus ar pavieniui aprišami kaspinėliais ir kabinami matomose namų vietose kaip atskiri žaisliukai.