Kalėdinė eglutė – tiesiog būtinas švenčių atributas. Vis dėlto susiduriame su dilema, kokią žaliaskarę puošti – dirbtinę ar gyvą. Išsklaidyti mitus ir pasirinkti aplinkai draugiškiausią variantą padės Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Aplinkos apsaugos katedros docentė Aušra Zigmontienė.
„Jeigu renkatės tarp dirbtinės, kirstos ir vazonėlyje pasodintos eglutės, ekologijos požiūriu, be abejo, pirmauja pastaroji. Puiki išeitis: šventiniu laikotarpiu galite pasidžiaugi, o vėliau pasodinti miškelyje arba atiduodi tai galinčiam padaryti žmogui“, – aiškina ekologijos ir aplinkosaugos specialistė.
Mokslininkės teigimu, tai, kad tokios eglutės neprigyja, yra mitas. Šis reiškinys būdingesnis lepesniems, mūsų klimatui nepritaikytiems medeliams, o nuo seno Lietuvoje augančios eglės pasodintos puikiai žaliuoja. Žinoma, įtakos turi ir sodinimo vieta, laikas, taip pat priežiūra.
„Pastebėjau, jog šiemet eglučių kainos pakilusios, o vazonuose augantys spygliuočiai yra bene patys brangiausi. Taigi natūralu, jog daugelis renkasi ekonomiškesnį variantą ir puošia kirstas eglutes. Jei tik savavališkai nekerti miško, tai nėra jau taip blogai. Juk pardavinėjamos kalėdinės eglutės yra tam auginamos specialiai, o po švenčių jas galima tinkamai sutvarkyti“, – sako A. Zigmontienė.
Geriausias būdas atsisveikinti su kirsta švenčių puošmena – kompostavimas. Jeigu gyvenate nuosavame name, turite savo kiemą, reikėtų medelį susmulkinti ir palikti kompostuoti dirvožemyje su senais medžių lapais, kitomis šakelėmis – toks būdas tampa vis populiaresnis, o tai, kas paimta iš dirvožemio, grįžta atgal kitu pavidalu. Vis dėlto jeigu tokios galimybės neturite, reikėtų nepatingėti dalyvauti specialiose akcijose, kurių metu eglutės yra surenkamos, o po to perdirbamos į biokurą ar kompostuojamos. Svarbiausia – nedarykite klaidos ir nemeskite žaliaskarių į mišrių atliekų konteinerį.
Kitas populiarus šventinis sprendimas – dirbtinės eglutės. Rinka perpildyta kiniškų neperdirbamo plastiko medelių, vadinasi, jie negali būti perdirbami ir panaudojami antrą kartą.
„Ar egzistuoja ekologiškos dirbtinės eglutės? Apie tokias girdėti neteko. Neperdirbamas plastikas naudojamas tam, kad gaminio savikaina būtų mažesnė. Eglutės gali skirtis kokybe, naudojamų dažų kiekiu, grožiu, kaina, bet visos bus pagamintos iš tos pačios medžiagos. Plastikinės eglutės dažniausiai keliauja į sąvartyną ir labai ilgai yra – tam prireikia ne 10, ne 50, kartais ir ne 100 metų. Plastikas ilgai užima tam tikrą tūrį sąvartyne, o, veikiamas saulės spindulių, būna ardomas. Jeigu plastiko maišelį ilgai palaikytume saulėje, po tam tikro laiko jis taptų labai trapus. Tos smulkios kietosios dalelės keliauja ir labiau kenkia ne orui, o vandenų ekosistemai. Jei yra pakankamai mažos, nusėdusios į vandenį plastiko dalelės gyvūnų gali būti sumaišytos su maistinėmis medžiagomis ir patekti į virškinamąjį traktą – taip organizmas gali būti užnuodijamas“, – aiškina VGTU docentė.
Dirbtinių eglučių žalą gamtai galime sumažinti naudodami jas pakankamai ilgai ir neišmesdami po 2–3 metų. Jei vis dėlto nusprendėte ja atsikratyti, geriausia būtų eglutę pastatyti prie plastiko konteinerio. Asmenys, atsakingi už antrines žaliavas, nusprendžia, ką toliau su ja daryti, kur priduoti. Vienas iš variantų – deginimas. Tai taip pat žaloja gamtą, nes į plastiko sudėtį įeina chloras, kuris deginant išsiskiria ir rūgština aplinką.
„Ar yra alternatyva šiems trims kalėdinių eglučių variantams? Na įmonėms, organizacijoms, miestų erdvėms tiktų dekoracijos, gaminamos iš antrinių žaliavų. Pamenu vienos asociacijos iš žaliai nudažytų padangų sukurtą eglutę – atrodė tikrai puikiai. Svarbiausia pasitelkti fantaziją. Žinoma, namams toks variantas nėra labai tinkamas, tačiau, jei neturite mažų vaikų, galbūt visiškai užtektų eglės šakos. Jas prieš pat šventes net dalija nemokamai! Spyglių nubyra mažiau, o namai kvepia tikra, gyva egle“, – šypsosi A. Zigmontienė. Ji teigia, jog, pasirinkus tiek dirbtinę, tiek kirstą ar vazoninę eglutę, visada galima šį variantą padaryti bent šiek tiek draugiškesnį aplinkai.
VGTU