Emocinis valgymas ir dažnas persivalgymas, priklausomybė nuo greitai pasisavinamų angliavandenių, svorio mažinimas žalingais būdais – visuomenėje dažnos, tačiau vis dar per mažai dėmesio sulaukiančios problemos. Živilė Povilaitytė-Buzaitė anksti įsitikino, kad šių įpročių pasekmės gali būti itin skaudžios. Ieškodama savo emocinių ir fizinių negalavimų priežasčių, ji atrado klodus informacijos, naudingos kiekvienam savimi besirūpinančiam žmogui. Visa tai atidžiai išanalizavusi, perleidusi per savo patirtį sudėjo į debiutinę knygą „Viskas dėl angliavandenių“.
Šių metų Vilniaus knygų mugėje pristatėte savo pirmąją knygą „Viskas dėl angliavandenių“ apie mitybą. Kas paskatino ją parašyti?
Emocinis valgymas, priklausomybė nuo cukraus ir miltinių patiekalų, augantis svoris ir dėl jo išsivystantys rimti sveikatos sutrikimai – rodos, amžina ir sunkiai išsprendžiama problema, kankinanti bene kiekvieną lietuvių šeimą. Ne paslaptis, ši bėda neaplenkė nei manęs, nei mano artimųjų. Mane auginusi močiutė susirgo antrojo tipo diabetu atšventusi 50-ąjį gimtadienį, ją nuolat vargino aukštas kraujospūdis, nutukimas. Vos pasiekusi viduramžį ir mama susidūrė su tomis pačiomis sveikatos problemomis, o tėtis, būdamas 56-erių darbingas vyras, patyrė sunkų insultą, šis gyvenimą apvertė aukštyn kojomis.
Aš pati suvokiau, jog esu linkusi pilnėti, jau paauglystėje, todėl augantį svorį ir persivalgymo protrūkius ėmiau kontroliuoti visiškai neišmanydama, kaip su tuo kovoti. Vėmimas, badavimas, tik vieno produkto ar laksantų vartojimas buvo momentiniai, veiksmingi ir pavojingi įrankiai, kuriuos paslapčia naudojau savo vaikiškoje kovoje su užgriuvusiomis bėdomis. Kodėl taip dariau? Todėl, kad dešimtajame dešimtmetyje dominavo itin lieso moters kūno kultas, grožio standartas 90-60-90, mažesnis nei 60 kg svoris. Realios pagalbos ir profesionalių patarimų nei ieškoti, nei gauti nebuvo kur. Be to, nuo pat vaikystės dainavau, buvau scenoje, mane ugdė senoji scenos mokykla, netoleruojanti apvalesnių formų mergaičių, ir manęs tai ne tik neatgrasė, bet ir savotiškai skatino toliau žalingai kontroliuoti savo svorį.
Džiaugiuosi, kad būdama dar jauna pavargau save žaloti ir suvokiau, jog taip gyventi tiesiog negalima. Prie to prisidėjo ir išsivystę sveikatos sutrikimai. Jie mane išgąsdino ir kartu paskatino ieškoti realios pagalbos tinkamoje vietoje – mokslinėje literatūroje. Taigi nors kova su augančiu svoriu buvo pati ilgiausia, išeikvojus nesuvokiamai daug jėgų, vis dėlto man pavyko ją laimėti. Todėl matydama tiek daug žmonių ir ypač vaikų, turinčių antsvorio, sekdama prastėjančius diabeto ir kraujagyslių ligų rodiklius, panorau įprasminti savo laimėjimą ir pasidalinti savo žiniomis bei patirtimi su visais, kad kuo daugiau žmonių padėtų tašką antsvoriui, nutukimui, prastėjančiai sveikatai ir taptų laimingesni.
Ar knygos rengimas (visas procesas nuo sumanymo iki išleidimo) buvo sunkus iššūkis?
Nors informaciją apie mitybos sąsajas su mūsų psichologiniais bei fiziologiniais negalavimais rinkau jau seniai, knygai parašyti išsikėliau dar aukštesnį tikslą – kuo išsamiau apžvelgti priežastis, kodėl mes tunkame ir sergame, kas dėl to kaltas. Tam teko nemažai pasidomėti žmonijos mitybos istorija, apie politinius, socialinius veiksnius, kurie lėmė mūsų mitybos pokyčius. Skaitytojams norėjau duoti ne tik atsakymų, bet ir moksliškai pagrįstų bei asmenine patirtimi išbandytų patarimų, kaip rūpintis savo psichikos ir fizine sveikata, kaip kuo ilgiau išlikti jauniems ir energingiems.
Pati būdama reikli skaitytoja, norėjau, kad mano knyga būtų ne tik išsami ir naudinga savo turiniu net ir mitybos bei sveikatingumo srityse itin kompetentingiems žmonėms, bet ir lengvai skaitoma, patraukli, spalvinga, puošianti kiekvieno namus. Todėl nuo idėjos parašyti knygą iki tol, kol paėmiau ją į rankas, praėjo nei daug, nei mažai laiko – dveji metai.
Kadangi knygą leidau savarankiškai, o ne didelėje leidykloje, be abejo, susidūriau su daug iššūkių. Visiems – nuo platintojų, knygų prekybos įmonių atstovų iki mitybos specialistų – teko parodyti, kad nesu „pėsčia“, o mano produktas – aukščiausius standartus atitinkanti knyga. Manau, man pavyko. Per du mėnesius pardaviau savo knygos pirmąjį tiražą, šiuo metu antrasis tiražas jau įpusėtas. Taigi visi vargai atsiperka, jaučiu dirbanti be galo prasmingą darbą.
Nors, rodos, žinių apie sveiką gyvenimo būdą ir mitybą turi daugelis, kenčiančių nuo lėtinių ligų, antsvorio nemažėja. Kaip manote, kodėl?
Sutikusi skaitytojus akis į akį Vilniaus knygų mugėje, kitose parodose, taip pat gaudama skaitytojų ir žmonių, kenčiančių nuo antsvorio ar lėtinių ligų, klausimų ir grįžtamąjį ryšį, suprantu, kad motyvacijos stengtis dėl savęs, mylėti savo kūną ir jam padėti labai trūksta. Mes, suaugusieji, esame įpratę labiau stengtis dėl kitų: vaikų, tėvų, mylimųjų. Tai yra ir savotiškas paveldas, atėjęs iš senelių: svarbiausia, kad vaikai būtų sveiki, kad tik kitiems viskas būtų gerai, o aš jau kaip nors…
Istoriškai analizuojant, lietuviai išgyveno labai daug sunkmečių, neretai daug kam trūko maisto. Todėl tradicija daug ir sočiai pavalgyti, rodos, tęsiasi ir šiandieną. Maistas mums jau nebe išgyvenimo, o gerų emocijų šaltinis, guodėjas. Todėl mažinti maisto porcijas ar nebeužkandžiauti netgi ir suvokiant, jog valgome per daug, yra tikrai nelengva užduotis.
Taip mes pasineriame į savotišką iliuziją, jog antsvoris ir nutukimas – tik estetinis niuansas. Gražu arba negražu. Nors tokie lėtiniai negalavimai kaip antrojo tipo diabetas ar kraujagyslių ligos yra tiesioginė antsvorio ir nutukimo pasekmė, kuri dažnu atveju baigiasi fatališkai, griauna gyvenimus, šie faktai daugeliui atrodo, lyg jie būtų ne apie žmones, o apie kitas rūšis. Čia juk ne apie mane. Man tai negresia. Lyg mūsų pats pagrindinis išgyvenimo instinktas būtų šiek tiek apmalšęs.
Žinoma, gyvename geriau nei bet kada istorijoje, todėl galime įsigyti daugiau gardumynų. O mes juos labai mėgstame. Maisto pramonė tuo stipriai naudojasi. Tokių produktų kaip cukrus ar jo pakaitalai, kurie yra viena labiausiai priklausomybę keliančių medžiagų, įmaišoma net į kulinarijos gaminius. Juk cukrus veikia lygiai tuos pačius smegenų centrus kaip alkoholis ir opiatai. Gal grubiai pasakysiu, bet visa širdimi tikiu, jog mus pavertė cukraus narkomanais, o įrankių, kaip veiksmingai ir sveikai kapstytis iš priklausomybės, mums niekas taip ir neduoda. Mus tik kaltina už negebėjimą atsisakyti saldaus kąsnelio, gėdija dėl valios neturėjimo, o realios pagalbos nesuteikia.
Galiausiai, mes pamiršome, ką reiškia stengtis ir netgi per didelius vargus siekti svarbių tikslų. Įpratome gyventi hedonistinį gyvenimą, kai bet koks nepatogumas, negatyvi emocija kelia pernelyg didelį diskomfortą. Todėl pasiryžti kovoti su persivalgymu ar judėti sveiko gyvenimo link yra pernelyg sunku, mat tai pareikalaus išeiti iš komforto zonos. To mes kaip įmanydami vengiame.
Minėjote, kad dar būdama labai jauna susidūrėte su sveikatos sutrikimais. Kokiais?
Dar paauglystėje atsidūriau akistatoje su ilgalaikio, nesuvaldyto nerimo ir netinkamos mitybos pasekmėmis – persivalgymu ir augančiu svoriu. Buvo emociškai sunku dėl tėvų skyrybų, patyčių mokykloje, šeimą lydinčio skurdo, ne tik mokymo įstaigoje, bet ir scenoje keliamų aukštų standartų, nuolatinio jautimosi nevykėle. Buvo akimirkų, kai atrodė, jog išprotėsiu, kad visko tiesiog per daug. Kadangi apie psichologinę pagalbą 1998 metais niekas nešnekėjo, suradau sau tinkantį nusiraminimo būdą – prisivalgyti. Vėliau vemdavau, grauždavausi ir vėl persivalgydavau. Taip besisukdama užburtame guodimosi maistu rate ėmiau priaugti svorio, jį reguliuodavau tuo pačiu vėmimu, badavimu. Ilgainiui man išsivystė skrandžio opa, skrandžio darinys, virškinamojo trakto sutrikimai, nemiga, depresija, gimdos kaklelio vėžys. Patekau į rimtą padėtį būdama labai jauna.
Tikriausiai ši sukrečianti žinia – gimdos kaklelio vėžio diagnozė – dar labiau paskatino keisti gyvenimo būdą?
Atvirai kalbant, į šią patirtį žiūriu su didele pagarba, nes būtent tada supratau, kaip vertinu gyvenimą. Kai išgirdau šią diagnozę, visi planai, darbai, įprasti rūpesčiai tapo beprasmiai. Su pavydu ėmiau žiūrėti į žmones, kurie sveiki ir kuriems niekada neteko išsigąsti dėl savo gyvybės. Taip mano sveikata akimirksniu tapo labai aiškiu prioritetu. Jei ne gimdos kaklelio vėžys, vargu, ar būčiau su tokiu dideliu entuziazmu keitusi gyvenimo būdą. Labai viliuosi, jog mano istorija ir informacija, kuria dalinuosi savo knygoje, visus įkvėps anksčiau imtis priemonių, kad nereikėtų susidurti su tokiais pavojais.
Pasidalinkite savo kelionės sąmoningesnės ir sveikesnės mitybos link istorija. Kaip ilgainiui keitėsi Jūsų mitybos įpročiai ir kokį poveikį tai turėjo savijautai, sveikatai?
Savo persivalgymo sutrikimą, emocinį valgymą ir dėl to augantį svorį ilgai slėpiau nuo visų. Man tai atrodė didelė gėda. Tik po kelių psichoterapijos seansų (pirmą kartą jame apsilankiau būdama 21 metų) atgavau švarų protą, sukaupiau jėgų ir pasiryžau ieškoti atsakymų, kodėl mane kankina tas nenumaldomas noras valgyti, kuris lemia ir svorio augimą, kas konkrečiai prie to prisidėjo ir kaip galėčiau šį procesą suvaldyti. Taigi pradėjusi ieškoti pagalbos mokslinėje literatūroje vedama vien estetinių motyvų, t. y. persivalgymo ir svorio kontrolės problemų, priėjau prie klodų informacijos, patvirtinančios, jog dauguma mano mitybos įpročių, atėjusių iš šeimos, mokyklos maistas, vėliau mano pačios dietų laikymasis ir ypač mano pasirinkta maisto sudėtis ne tik skatino nenumaldomą alkį ar svorio augimą, bet ir prisidėjo prie rimtų fizinių sutrikimų vystymosi.
Todėl nieko nelaukdama nusprendžiau savo emocinę ir fizinę sveikatą iškelti aukščiau visko. Susitariau su savimi ir sau, o ne kitiems pažadėjau, jog sieksiu palengva keisti savo valgymo įpročius, kurie ir buvo mano patiriamų problemų priežastis. Deja, nėra ir turbūt nebus magiškos piliulės, kuri galėtų akimirksniu pakeisti mano būseną ir atvesti į sveiko ir laimingo gyvenimo kelią. Ėmiau reguliariai maitintis, palaipsniui, o ne iškart atsisakiau pridėtinio cukraus, kviečių, beveik visų kruopų. Angliavandeniais pasisotinu iš daržovių. Dažniausiai leidžiu organizmui bent 14 valandų per parą pailsėti nuo maisto vartojimo. Stengiuosi dažniau valgyti virtą, troškintą maistą, o ne keptą. Jį apdoroju ne aukštesnėje nei 180 laipsnių temperatūroje. Prižiūriu omega-3 ir omega-6 riebalų rūgščių balansą. Stengiuosi bent porą dienų per savaitę nevartoti gyvūninių produktų. Atrodo, „kosmosas“, ar ne? Daugeliui pasirodys, jog darau labai daug. Tačiau tokia mityba yra išties paprasta – tereikia žinoti pagrindinių vartojamų maisto produktų sudėtį, o informacija apie ją ranka pasiekiama visiems. Be to, nemėgstu valandų valandas suktis virtuvėje, todėl maisto ruoša man užima ne daugiau kaip 20 minučių. Randu, kaip sveikai pasimaitinti net ir restoranuose, kavinėse.
Be mitybos, be abejo, propaguoju fizinį aktyvumą: lankausi sporto salėje, užsiimu kudo, važinėju riedučiais, dviračiu, mėgstu ilgus pasivaikščiojimus su šunimi. Judėjimas mane ne tik tonizuoja, bet ir daro be galo laimingą. Na, ir, žinoma, reguliariai lankausi pirtyje, mėgstu kontrastinius dušus, kurie padeda palaikyti sveiką imuninę sistemą.
Šis derinys palengva atvedė į sveikesnį gyvenimą, mane išlaisvino iš svorio svyravimų, persivalgymo, nuolatinių virškinamojo trakto skausmų, dingo depresyvūs jausmai, pagaliau išsimiegu. Ėmiau pasitikėti savimi, jaučiuosi gražesnė ir sveikesnė, nei buvau prieš 10 metų. To pasekmė – myliu gyvenimą ir turiu pakankamai jėgų padėti ne tik sau, bet ir kitiems.
Nors sveiką gyvenseną propaguojate daugybę metų, gal rinkdama informaciją knygai atradote ir pačiai netikėtų dalykų?
Analizuodama mokslinę literatūrą suradau labai daug įdomių faktų, paneigiančių seniai įsitvirtinusius įsitikinimus. Pavyzdžiui, nustebino tai, jog cholesterolis kraujyje vis dėlto kyla ne nuo sočiųjų, gyvūninių riebalų vartojimo, o dėl suvartojamų angliavandenių ir baltymų perviršio. Sugriuvo ilgai vyravęs mitas, jog tik atsisakę riebalų galėsime palaikyti savo kraujagyslių sveikatą.
Nustebau, kaip stipriai mūsų žarnyno mikrobiomas (mikroorganizmų visuma) veikia mūsų svorį. Šiek tiek pakeitę savo mitybą, galime ne tik suliesėti, bet ir palaikyti bendrą savo imuninės sistemos sveikatą.
Suglumino ir supykdė informacija, kurios ieškojau istoriškai analizuodama mūsų valgymo įpročių keitimąsi. Nors tik mes patys esame kaltinami už savo mitybos pasirinkimus, vis dėlto atsakomybę turėtų prisiimti ir garsiai apie tai kalbėti politiniai veikėjai, maisto pramonės atstovai. Mitybos įpročiai mokyklose ugdomi nepakankamai. Juk ne mes patys keitėme savo valgymo įpročius, o įsivyravusi subproduktų, greitojo, angliavandenių prikimšto maisto pasiūla, kurios niekas nekontroliuoja. Apeliuoti į mūsų sąžinę, jog mes, stokojantys kompetencijos ir pripratinti prie cukraus, nesugebame tinkamai maitintis, negalime nustoti valgę, yra labai nesąžininga.
Kaip keičiasi mokslininkų požiūris į angliavandenių vietą mitybos piramidėje? Kokie jų turintys produktai (ar netinkamas jų vartojimas) daro mums neigiamą poveikį?
Mitybos piramidė ne kartą keitė savo pavidalą. Nepaisant to, kad jos pagrindą vis dar sudaro angliavandeniai, nors mokslininkai jau sutaria, kad riebalai ir baltymai yra kur kas sveikesnis energijos šaltinis, mitybos piramidėje mes jau nebematome kepinių, cukraus, makaronų, pusryčių dribsnių. Juos keičia daržovės, vaisiai.
Dauguma sutinka, jog piktnaudžiavimas cukrumi, glitimu, krakmolu ne tik mus tukina, bet ir verčia persivalgyti, dažnai užkandžiauti. Šis piktnaudžiavimas angliavandeniais prisideda prie kraujagyslių ligų vystymosi, sukelia neurodegeneracines ligas, maitina vėžines ląsteles, kelia bendrą organizmo uždegimą, mus sendina ir verčia jaustis emociškai labai nestabiliai. Taigi taip, požiūris į angliavandenių vartojimą keičiasi. Viliuosi, jog tinkamas informavimas apie jų žalą galiausiai pasieks ir žmonių sąmonę. Džiaugiuosi, kad prie to galiu prisidėti ir aš.
Nuo vaikystės tėvai mus lepindavo saldainiais, pyragais, bandelėmis, sausainiais ir kitais saldėsiais. Koks dabar Jūsų požiūris į saldumynus vaikų mityboje? Kuo juos pakeisti?
Manau, kad tėvai vaikus turi lepinti savo meile, dėmesiu, išklausydami juos ir žaisdami su jais. Maistas kaip meilės išraiška yra apskritai žalingas. Vaikai turi suprasti, kad maistas yra jų gyvybės šaltinis, o ne džiaugsmingų akimirkų neatsiejama dalis. Jie turi valgyti reguliariai ir tokį maistą, kuris padėtų jiems augti, vystytis, o ne užkrautų staigia, nevaldoma energija, kuri pasireiškia sukilusiu irzuliu. Vartojant saldumynus, ilgainiui gali išsivystyti vaikų priklausomybė nuo cukraus, polinkis į antsvorį ir nutukimą. Baltymai, sveikieji riebalai, o ne saldainiai ir bandelės yra tai, ko jiems reikia.
Esant poreikiui greitai pasistiprinti, vaikams siūlyčiau duoti daržovių, šiek tiek uogų. Su vaisiais reiktų elgtis atsargiai, nes juose esanti fruktozė yra tas pats cukrus, kuris kelia ne tik priklausomybę, bet ir svorio augimą.
Turbūt daug žmonių susiduria su priklausomybe nuo greitai pasisavinamų angliavandenių. Kaip palengvinti kelią sveikesnės mitybos link?
Kelias sveikesnės mitybos link prasideda pripažinus ir garsiai įvardijus problemą: aš esu priklausomas nuo cukraus ir miltinių patiekalų ir tai yra problema, kurią privalau spręsti ne dėl kitų, o dėl savęs, kad ilgiau ir sveikiau gyvenčiau.
Pripažinus bėdą, svarbu ne drastiškai, o palengva mažinti suvartojamų angliavandenių kiekį, pavyzdžiui, nebedėti cukraus į kavą, nebeužsikąsti duona. Kai tai daryti tampa lengva, tada galima imti mažinti ir kitus greituosius angliavandenius savo racione. Juos nustatyti padeda vartojamo maisto sudėtyje esančių angliavandenių glikeminio indekso tikrinimas. Skamba moksliškai? Anaiptol. Tiesiog įveskite į „Google“ paieškos eilutę, pavyzdžiui, „ryžių glikeminis indeksas“ ar „avižų glikeminis indeksas“, ir akimirksniu gausite atsakymą. Kuo jis aukštesnis (0–100), tuo greičiau kelia cukrų mūsų kraujyje, todėl produktų, turinčių aukštą glikeminį indeksą, turėtume suvartoti kuo mažiau.
Kad mažintume priklausomybę nuo angliavandenių (o ji dažniausiai paremta jų greitu poveikiu mūsų emocinei savijautai), privalome į kiekvieną užkandį įtraukti baltymų. Jie dalyvauja mūsų smegenyse išskiriamų laimės hormonų gamyboje, tad jų vartojimas savaime blokuos norą užkąsti ko nors saldaus, nes taip geriau pasijusime. Turime nepamiršti ir skaidulų, kurios ilgiau palaikys tolygų cukraus kiekį kraujyje ir apmalšins norą užkandžiauti.
Na, ir, žinoma, privalome atrasti, kas mus daro laimingus. Siaubinga išgirsti, kad tortas yra vienintelis gyvenimo malonumas. Nejaugi? Gal užėjus norui suvalgyti saldumynų geriau paskambinti draugei ar šeimos nariams? Gal išeiti pasivaikščioti, pasiklausyti mėgstamos muzikos, tinklalaidės?
Emocinis valgymas, persivalgymas – daug kam nesvetimos problemos. Kodėl tai atsiranda? Pasidalinkite keletu būdų juos pažaboti.
Emocinis valgymas kyla dėl patiriamo emocinio alkio, kai nesijaučiame suprasti, mylimi, išgirsti. Kai nemokame, bijome išreikšti emocijas, joms numalšinti dažniausiai renkamės maistą. Pavyzdžiui, darbe įžeidė kolega, bijodama sukelti konfliktą, jam nepasakiau, kad toks jo elgesys man nepriimtinas, todėl pakeliui namo suvalgiau pakelį traškučių ir taip nusiraminau. Pabėgti nuo nemalonios realybės pasitelkiame užkandžiavimą prie televizoriaus ekrano, „YouTube“ kanalo.
Kaip įmanydami vengiame išgyventi neigiamas emocijas. Taip ir vaikystėje buvome skatinami: „Neverk, eime, suvalgysim ledų.“ Tai skatina ir visa aplinka, siūlydama greitus būdus išsivaduoti iš liūdesio, irzulio, vienišumo jausmo. Manydami, kad neigiamos emocijos yra blogis, visais įmanomais būdais stengiamės kaip galime greičiau jas apmalšinti: užkąsti, išgerti alkoholio ar raminamųjų, eiti apsipirkti. Juk nė vienas iš šių būdų problemos nesprendžia, tik pasilpnina jos simptomus.
Norėdami neužstrigti tokioje nevykusioje problemų sprendimo rutinoje, visų pirma privalome skirti laiko sukilusioms emocijoms, jų kilmės priežastims paanalizuoti, suprasti, kad paliūdėti ar supykti yra visiškai normalu ir to vengti nėra prasmės. Antra, privalome išsakyti savo emocijas jas sukėlusiam asmeniui. Kai pikta – ir pasakyti, kad mums pikta ir kodėl. Kai gera – pasakyti, kad gera. Kai patinka – pasakyti, kad patinka. Tai padeda nekaupti emocijų ir išvengti vėlesnio emocinio valgymo. Taip nebelieka jokių priežasčių užkimšti emocijas maistu. Na, ir trečia, kvėpavimo pratimų praktikavimas, fizinis aktyvumas ir lankymasis psichoterapijoje daro stebuklus, padeda puikius pagrindus, leisiančius ne tik lengviau kontroliuoti emocinį valgymą, bet ir pagerinti gyvenimo kokybę.
Koks Jūsų požiūris į įvairias dietas? Kodėl neretai jos neveikia?
Aš skeptiškai žiūriu į dietų laikymąsi, nes jis dažniausiai veda į pralaimėjimą kovoje su augančiais kilogramais. Kodėl taip sakau? Todėl, kad visas dietų šalutines reakcijas teko patirti ir pačiai.
Mūsų kūnas stipriai reaguoja į pasikeitimus, jis nesupranta, kada mes sąmoningai staigiai sumažiname suvartojamų kalorijų kiekį, o kada iš tikro mus ištinka badas. Pastarasis, be abejo, XXI amžiaus žmogui nebegresia, vis dėlto mūsų genuose užkoduotos praėjusių kartų patirtys, kada maisto trūkumas buvo daugelio realybė, verčia mūsų kūną reaguoti į dietas atsargų kaupimu, t. y. svorio auginimu, kad turėtume energijos išteklių badmečiu. Tuo leidžia įsitikinti dietų „jo jo“ efektas, kai grįžus prie įprastos mitybos svoris sugrįžta, o kartais net su kaupu. Tai pasireiškia ir pakilusiu apetitu.
Vienintelis tvarus būdas sukontroliuoti svorį – palengva keisti gyvenimo būdą, t. y. subalansuoti mitybą, pamažu didinti fizinį aktyvumą, tinkamai kovoti su patiriamu stresu. Tik gilinimasis į sveiko gyvenimo sudedamąsias dalis, jų nuoširdus įsisavinimas, pamilimas ir džiaugimasis lėtais žingsneliais pasiektais rezultatais užkirs kelią svorio augimui ir atvers galimybę džiaugtis visai kitokia, aukštesnio lygmens gyvenimo kokybe. Linkiu visiems skaitytojams savo pačių gerovei to siekti plečiant savo sveikatingumo žinias. Juk visa reikiama pagalba yra visai šalia, tereikia nuoširdžiai ją priimti.
Inga Nanartonytė