Labai gerai žinomos moters Lietuvoje – Editos Mildažytės – pristatinėti tikriausiai nereikia. Eidama į susitikimą su ja, nežinojau, ko tikėtis, nes internete teko visko apie ją prisiskaityti… Priėjau prie išvados, kad ji gali būti visokia, tiesiog negali žinoti, kokią Editą sutiksi tą dieną. Tačiau po pokalbio supratau, kad ir ką apie ją kalbėtų žmonės, ši moteris – neeilinė asmenybė, turinti tvirtą ir aiškią nuomonę. Beje, beveik kiekvieną jos pasakytą mintį būtų galima užsirašyti atminčiai. Dar ilgai mąsčiau apie visas kartu aptartas aktualiausias Lietuvos problemas, kurias, anot jos, žmonės patys ir susikuria. Tiesa, man vis dar atrodo, kad aš tikrai save kamuoju problemomis, kurių iš tiesų nėra. O jūs?
Tikriausiai Jūs turite nuomonę apie tai, kodėl Lietuvoje tokie nemylimi tie, kurie paliko savo tėvynę, emigravo.
Normalus dalykas yra susipriešinimas tarp emigrantų ir likusių čia, Lietuvoje. Pastarieji sakosi palikti… Kažkas išvažiavo ir paliko viską, kas man yra svarbu: mano vertybes, tradicijas, šalį. Ir dar aiškina, kad ten kažkur geriau! O tie išvažiavusieji irgi tikėjosi, kad jų ten laukia pieno upės medaus krantais. Fiziškai ir finansiškai gyventi gal ir lengviau, bet psichologiškai sunku, nes jie ten jaučiasi vieniši… Neigia patys tai ar pritaria, bet vis tiek jie niekada ten nesijaučia savi. Be to, ir prieš kitus, kuriuos paliko Lietuvoje, jaučia šiokį tokį konfūzą: nori įrodyti kitiems kažką, parodyti, kad daug pasiekė ir yra laimingi, bet, deja, nėra ką parodyti.
O Jūs pati kaip vertinate tuos pieno upių medaus krantais ieškotojus?
Yra dvi priežastys, dėl kurių verta palikti tėvynę: įdomus ir mažai perspektyvų Lietuvoje turintis darbas arba meilė. Kitų priežasčių aš nematau, nes tiek, kiek jie uždirba ten, nemanau, kad neuždirbtų ir čia. O apskritai apie gyvenimo kokybę tai ką čia bepridursi… Gyvena viename Londono gale, o iš jo tris valandas trenkiasi metro į kitą galą, kur dirba. Taip pusę dienos praleidžia kelyje. Pavyzdžiui, jeigu tu apsigyvensi Šalčininkuose, o Vilniuje dirbdamas gausi porą tūkstančių litų, tai galima sakyti, kad tavo pragyvenimo lygis bus lygiai toks pat kaip ir Londone.
Bet vis tik tautiečiai masiškai emigruoja… Jų negąsdina atstumai iki darbo, darbai fabrikuose…
O kur link važiuoja mūsų žmonės? Jei jie norėtų imtis verslo, tai važiuotų į Ameriką. Bet visi bėga į šalis, kuriose yra aukščiausias socialinio saugumo lygis – į Angliją, Norvegiją, Airiją. Ten jie truputį padirba, dar gauna pašalpas, kursuoja vežiodami daiktus iš Lietuvos į Angliją ir atvirkščiai, nelegaliai prekiauja ir visai neblogai jiems ten. Dabartinė karta gyvena dėl turto ir pinigų, bet ne dėl žmonių…
O kaip manot, ar normalu, kad ten gyvenantys lietuviai net nesivargina mokinti savo vaikų kalbėti lietuviškai?
Aišku, kad nenormalu, kad lietuvių vaikai jau nebemokomi lietuviškai kalbėti. Ateis laikas, kai vaikai pradės klausinėti, kas aš esu, iš kur kilau, kur mano šaknys, kokios yra mano tradicijos, kuo aš galiu būti įdomus aplinkai ir kitiems, su kuo aš gyvenu, kodėl aš čia gyvenu… Vaikas, augdamas svetimoje aplinkoje, be jokių tradicijų, auga tarsi vaikų namuose. Joks Helovinas jiems nekels tokio jaudulio, nebus toks svarbus, kaip nuo žvakių žibantys kalneliai Visų Šventųjų vakarą.
Bet kažkas Lietuvoje negerai, jeigu jie išvažiavo…
Jeigu stengiesi, kažko sieki, ir Lietuvoje gali pasiekti, bet čia sunkiau skintis kelią. Tie emigrantai, kurie nori išsaugoti tradicijas, mokinti vaiką lietuvių kalbos, irgi turi dėti daug pastangų, nes užuot ėję į alaus barą ir lėbavę penktadienį, jie negali to daryti, nes šeštadienį turi vežti savo vaikus į šeštadieninę lietuvių mokyklą, kur juos dar kažko su Lietuva susijusio moko. Be to, tą laiką, kol vaikas mokosi, tėvai turi kažkur prastumti: važiuoti nusipirkti maisto, laukti, kol galės atsiimti vaiką iš tos mokyklėlės. O kai pasiimi vaiką iš mokyklos, tai jau pusės šeštadienio ir nėra… Čia tikrai reikia didelio pasiaukojimo ir pasiryžimo. Tai didžiulis darbas. Ir tam ne visiems užtenka pastangų. Deja, emigruoja ne pačios aukščiausios kvalifikacijos pedagogai, mokantys žodžių ir kalbos, kurių tiems vaikams iš viso net nereikia. Juk jie nebevartoja tos kalbos. Kai kurie net nežino kai kurių žodžių prasmės. Senųjų emigrantų vaikai kalba lietuvių kalba kaip kažkokia puskalbe ir dar moko emigrantų vaikus, kurie puikiai kalba lietuviškai, nes iš Lietuvos išvažiavo po 9 klasių, todėl ką jau ką, bet kalbą – moka. Ir tada paaiškėja, kad tie mokytojai su vaikais iš viso nebesusišneka. Mes visą laiką žiūrime į prastuomenę, bet gal žiūrėkime į tuos, kurie turi ką pasakyti ir parodyti. Kodėl, pavyzdžiui, Sabonis žaidė NBA? Nes jam nebuvo kur žaisti… Jeigu tu baigei kokią nors išskirtinę specialybę, tai logiška, kad gal negausi darbo Lietuvoje ir teks emigruoti…
O tie, kurie išvažiuoja mokytis irgi ne visada pasirenka tinkamai? Juk kalbama, kad užsienio universitetuose aukštesnė studijų kokybė.
Yra tikrai labai aukšto lygio universitetų užsienyje, kur studijuoja gabiausieji, o lietuviai dažniausiai, deja, neįstoja… Ir yra tokių universitetų, kurie yra visiškai vidutinio lygio. Jie apsimeta, kad kažko moko, o tie, kurie ten studijuoja, apsimeta, kad mokosi. Visi šitie mokymaisi yra sukurti tam, kad būtų kur padėti jaunimą, kad jie nelįstų į darbo rinką kol nesulauks bent 25 metų. Čia paprasta viso pasaulio praktika, taip yra visur. Mokėdami už mokslą pinigus, studentai sukuria ir papildomas darbo vietas profesoriams. Diplomas labai dažnai ir lieka tik diplomu. Juokinga, kai žmonės, baigę vadybininko studijas, dėlioja šokoladinius kiaušinius arba tvarko stendus su cigaretėmis prekybos centruose. Dar suprasčiau, jei toks vadybininkas „suvadybintų“ pigiausią lašišą, bet ne, jų darbas apsiriboja teisingu prekių išdėstymų stenduose, o tą puikiai padarytų keturias klases baigusi boba. Taigi va tokius darbuotojus mes ir gauname iš tų universitetų, kurie apsimeta, kad moko…
Kaip manote, jeigu reikėtų vėl stoti į Baltijos kelią, ar atsirastų entuziastų?
Žinoma, esu tuo tikra. Neabejoju nei sekundę. Juk šiuo metu nėra jokios agresijos, nėra bėdos, nėra vargo. Žmonės per daug gerai gyvena ir baigia užmigti. V. Juknaitė yra sakiusi, jei valgysit nors vieną savaitę per metus – Didžiąją savaitę iki Velykų – tik sausą duoną, pamatysit, kokia skani košė su sviestu po to! Dabar problemos daromos iš visko! Svarstoma, ar man turėti vaikų? Tada ruošiamasi, kada turėti vaikų, o jau kai laukiasi, visai aplinkai skelbiasi, kad laukiasi, ir t. t. Mūsų laikais jeigu vienas kitą mylėjo, tai ir gimdė vaikus… Beje, kaip dabar problemą padarė ir susodino maitinančias moteris į kalėjimą, nes jos, turėdamos galimybę, pasikėlė algas, kad gautų didesnes motinystės išmokas. Tai tikra kvailystė! Ir dar didžiąja raide…
Tai gal paprasčiausiai trūksta protingų žmonių valdžioje… Dar geriau – moterų, kurios padarytų tvarką.
Trūksta sveiko proto! O žmonės neturi ką veikti. Visi apsimetinėja, kad kažką dirba, ir iš to susideda visas kapitalizmas. Jei būtų tik tos funkcijas, kurių reikia, neliktų labai daug darbo vietų, ypač tokiais technologijų laikais. Nebereikėtų visokių nesąmoningų darbo vietų: baudų lipdukų klijuotojų, paskui tų lipdukų nuėmėjų, plaukų priaugintojų, nosių lygintojų, psichologų, gyvenimo vadybininkų ir t. t. Juk tiek daug pseudospecialistų, kurie atsirado tik iš to nuolatinio darbo improvizavimo. Jei visi laikytųsi taisyklių, nebereikėtų tiek daug visko aplink. Žiūrėk, žmogus į viską spjauna ir išvažiuoja į kaimą augint moliūgų. Tada pamato, jog žmogui iš tiesų reikia visai nedaug, kad išgyventų, gal užtenka ir to, kas jau yra. Pradedi galvoti, gal užtenka ir 30 litų, kad būtum žmogumi… Mačiau dabar naujus batus gali ir už litą nusipirkti. Kuo jie prastesni už tuos, kur kelis šimtus kainuoja? Niekuo! Čia tik mes susikuriame vaizdinį, kad tie brangesni kažkuo ypatingi. Žirniai, kruopos – tai pats sveikiausias maistas, kurį valgant užtektų ir 150 litų per mėnesį. Pavyzdžiui, internetas… Nusipirk kokią stubą kaime, turėk internetą, kuriuo dirbti galėtum… O jei turėsi šalia dar karvę bei ožką, tai ir prasimaitinsi, ir mokesčiai kaime tiek nekainuos. Va, ir gali būti sau ponu, tik reikia turėti idėjų…
Aš nemanau, kad čia viskas dėl taisyklių nepaisymo…
Deja… Mes visi nesilaikome taisyklių ir kaltiname kitus dėl savo nesėkmių. Kai einame į teismą, mes norime laimėti. Kažkas tada turi pralaimėti, todėl logiška, kad penkiasdešimt procentų bus nepatenkintųjų. Pražiūrėję ligą ir nuėję pas daktarą irgi nervinamės, kad daktaras kaltas, nors liga tai tavo, o ne daktaro. Kai atsitinka kokia bėda, ar kažkur pažeidžiame įstatymą, tai einame susitvarkyti, o ne atlikti bausmės, nes niekada nenorim pripažinti, kad mes kažką padarėme neteisingai. Galų gale visi, kurie gimėme, mirsime. Reikia pagaliau imti į viską ir paprasčiau žiūrėti. Nesuprantu, kur tų problemų esama?
O Lietuvos švietimas? Ar ir čia nematote problemų?
Na, pavyzdžiui, kad ir švietimas. Visi eina iš proto, į kokią mokyklą leisti savo vaiką, apšokinėja jį, investuoja tūkstančius korepetitoriams, o tiems vaikams visiškai dzin. Jie gal svajoja, kaip šluostys beždžionėms užpakalius arba gelbės pasaulį… O jaunimas dabar apskritai gali pasiųsti mokytoją švilpt bet kada, ypač ankstyvos paauglystės laikotarpiu. Aš ir šakėmis prie sienos remiama neičiau dirbti su 5 – 9 klasių mokiniais… Gimnazistai vėliau pradeda šiek tiek mąstyti, o iki tol tai nulis proto ir šimtai energijos. Apskritai vaiką reikia palikti ramybėje, kad jis pats galėtų atrasti save. Jeigu jam reikės, jis išsikapstys. O jei nenorės, tai ir liks tas vidutiniokas. Tėvai niekaip neprivers savo vaiko siekti kažko daugiau… Darbe dirbk gerai ir būsi žvaigždė, nes visokių specialybių žmonių reikia. Atrodo, kad visi tėvai įsivaizduoja savo vaikus su baltomis pirštinėmis sėdinčius už didelio biuro stalo. Bet nebūtinai ir jiems taip atrodo. Mes susigalvojam kažkokią savo gyvenimo programą ir nervinamės, jeigu nepavyksta taip, kaip suplanuota. Programą mums seniai sugalvojo ir užrašė Ten. Pasak vienos Rytų patarlės, jei eini savo gyvenimo keliu, tai ir eini sau ramiai. O jei ne, tai gyvenimas tave traukia kaip bliaunantį ožį… Tada ir sveikata pakrinka, ir ligos puola.
Pristatydama savo naują knygą daug keliaujate po visą pasaulį. Kokius lietuvius dažniausiai sutinkate?
Lietuviai, kurie buriasi kitose šalyse, yra aktyviausi. Jie ir Lietuvą ten būdami iš naujo atranda, ir nepraranda su ja jau turimo ryšio. Visi manęs klausia, kodėl aš taip optimistiškai parašiau savo knygą? Pateiksiu pavyzdį: vienuose namuose vaikas nubunda ir gauna pylos iškart už tai, kad neišsivalė dantų, kad nubudo su traiškanomis akyse, kad išpylė pieną, o į mokyklą išleidžiamas su grasinimu, kad nebandytų grįžti namo, jei gaus dvejetą. O jei tokiomis pat aplinkybėmis tėvai sakytų labas rytas, einam kartu išsivalyti dantis ir nusiprausti, pažiūrėk, kokia graži dėmė išėjo išliejus pieną, ir atsisveikindami pasakytų, jog lauksime tavęs grįžtant, net jeigu tu gausi ir blogesnį pažymį, tai jau savaime aišku, kad šioje šeimoje vaikas išaugs visai kitoks. Aplinkybės gali būti tokios pačios, bet gali skirtis skiepijamos vertybės. Kokias mokyklas turi praeiti tėvai, kad tinkamai auklėtų savo vaikus? Aš galvoju, kad tą kartą, dar mūsų tėvų kartą, kurią auklėjo A. Smetonos laikai, buvo išlaikytas tas senas geras kvapas. O dabar išaugo tikra sovietinių žmonių tauta. Ir ta tauta vis dar diegia sovietinę gyvenseną. Aš nenoriu taip kalbėti, nes iš tiesų matau daug nuostabaus jaunimo, kuris yra labai veiklus, protingas, visko nori ir visko siekia. Aš manau, kad vis tik laikai keisis, pereisime sistemos pasikeitimo krizę. Mes niekada taip turtingai ir sočiai negyvenome. Gal elitui kada ir buvo geresni laikai, bet paprastiems žmonėms tikrai niekada nebuvo taip gerai, kaip dabar, šiuo metu. Aš dažnai prisiskaitau komentarų, kad E. Mildažytei klimaksas, bet neimu į galvą, nes aš manau, kad visgi komentuoja daugiausia kalėjime sėdintys žmonės, nes neturi ką veikti. Daugiausia piktų komentarų parašoma ryte, kai normalus valstybės tarnautojas geria kavą. Tai taip išeina, kad jie irgi taip išlieja savo pagiežą. Vakare tikriausiai mažai komentuoja, nes jau apkalbinėja su draugais gyvai…
O gal vakare leidžia laiką varvindami seiles į televizijos ekrane mirgančias žvaigždes ir pavydi jiems sotaus ir saugaus gyvenimo?
Niekas nesusimąsto apie tai, kad dirbdamas žiniasklaidoje tu niekada nesi užtikrintas savo ateitimi. Gauni finansavimą nuo rugsėjo iki gegužės mėnesio ir džiaugiesi, o už kitus keturis mėnesius išvis negauni jokios algos. Ir nieko, vis tiek visi galvoja, kad tie, kurie filmuojasi televizijose yra milijonieriai. O iš tiesų tai mes paprasti mirtingieji. Televizija dabar dažnai ujama, kad rodo nieką ir nepuoselėja jokių vertybių. Jeigu šeimoje yra taisyklės, tvarkingai suskirstytas laikas, visi turi savo atsakomybių, tai net nelieka laiko tam televizoriui. O jeigu tėvai nenori, kad jų vaikas žiūrėtų tą ar aną laidą, tai tegul užrakina televizorių, ir jie nežiūrės jo. Pažįstu šeimų, kurios taip ir daro.
Ir vis tik… Ko reikia išmokti lietuviams, kad pagaliau išgyventų sistemos pasikeitimo krizę?
Mums reikia išmokti gerų manierų ir pagarbos bei laikytis nustatytų taisyklių net ir tada, kai niekas nemato. Trumpiau sakant, kai pasikeis komentarai internete, tai pasikeis ir visuomenė. Čia daug nereikia. Ko norėti, jei koks vargšas paauglys kaime žiūri pro langą ir nieko nemato, arba žiūri į pilką radiatorių, o visas internetas lūžta nuo straipsnių, kaip M. Petruškevičius skina žvaigždes nuo dangaus. Tai jam savaime ir kyla pagieža bei pyktis, kuriuos lengviausia išlieti komentaruose…
Kalbėjosi Inesa Uktverienė