Pradinis / Žmonės / Žmonių elgsenos ekonomistė Agnė Kajackaitė: „Svarbu suvokti savo ribotumą“

Žmonių elgsenos ekonomistė Agnė Kajackaitė: „Svarbu suvokti savo ribotumą“

Moterys skaičiuoja geriau“, – niūniuoju sau po nosimi, galvodama apie iš Šakių kilusios žmonių elgsenos ekonomistės Agnės Kajackaitės socialinius eksperimentus, atskleidusius įdomių faktų apie lyčių skirtumus. Jau ne vienus metus Etikos ir elgsenos ekonomikos padaliniui Berlyno socialinių mokslų centre vadovaujanti lietuvių mokslininkė dienas leidžia atlikdama bandymus su žmonėmis ir savo atradimais dalydamasi su visu pasauliu. Į šios veiklios moters nesibaigiančių darbų sūkurį įsiterpiu pažerdama klausimų apie jos profesinę veiklą ir žmogaus gebėjimą priimti sprendimus.

Agnė Kajackaitė

Agne, leidi dienas bandydama suprasti žmonių elgesį. Papasakok, kaip atrodo tos dienos.

Mano dienos labai skirtingos. Pavyzdžiui, šiandien skrendu į Frankfurtą iš Insbruko, kur skaičiau savo mokslinį pranešimą.

Leidžiu dienas galvodama apie naujus mokslinius klausimus, iš tų klausimų formuodama eksperimento struktūrą. Kai tyrimo idėja ir planas būna iki galo subrandinti, einu į laboratoriją ir atlieku eksperimentus su studentais. Tuomet analizuoju duomenis, rašau straipsnį (dažniausiai su bendraautoriais), jį tobulinu, siunčiu į mokslinius žurnalus. Tada tenka tobulinti toliau, neretai ir gauti atsakymą, jog straipsnis atmestas.

Kai nedirbu su pačiu moksliniu „produktu“, keliauju į konferencijas, universitetuose skaitau pranešimus arba kuriu naujus projektus su kitais mokslininkais. Taip pat turiu du doktorantus Berlyne, kuriuos konsultuoju ir vedu daktaro laipsnio link.

Visos dienos yra kažkiek netipinės – kartais gal ir norėtųsi ramybės, rutinos, bet šitame darbe nelabai kas to turi.

Kokiais konkrečiais darbais šiuo metu užsiimi? Į kokius elgesio ypatumus esi sutelkusi dėmesį?

Daugiausia analizuoju moralinę melo kainą, taip pat nagrinėju kitas žmonių elgesio ypatybes. Dabar dirbu prie kelių projektų, gilindamasi į šias temas: mikromomentų reguliavimą (sutelkiu dėmesį į savižudybes), lengvai uždirbtų pinigų leidimą (ypač politikos srityje), kaip anonimiškumas veikia melavimą, kaip įkyrūs garsai veikia produktyvumą atliekant kognityvines užduotis ir kt. Mano tikslas – suprasti kuo daugiau apie žmones, na, ir, žinoma, sėkmingai tuos atradimus publikuoti. 

Kokie žmogaus elgsenos atradimai Tave pačią nustebino?

Dauguma mano tyrimų rezultatų mane nustebina – kartais gerąja, kartais blogąja prasme. Labiausiai nustebino mūsų su amerikiečiu Tomu Changu atlikto aplinkos temperatūros poveikio vyrų ir moterų veiklai tyrimo rezultatai. Mes nustatėme, kad, temperatūrai pakilus vienu laipsniu, moterys 1,76 procento produktyviau atlieka matematines užduotis. Tai neatrodo daug, bet kai pakeičiame temperatūrą, pavyzdžiui, nuo 16 iki 25 °C, produktyvumo pakilimas pasidaro ryškus. Vyrus šiluma veikia atvirkščiai: kuo šalčiau, tuo geriau jie atlieka užduotis, bet temperatūros įtaka vyrams daug mažesnė nei moterims. Nustatėme, kad kai šalta, vyrai daug geriau atlieka matematines užduotis už moteris, bet kai temperatūrą pakeliame, šis lyčių skirtumas išnyksta.

Galbūt kokie nors tyrimų rezultatai privertė juoktis iš žmogaus prigimties?

Vykdžiau eksperimentus, kuriuose vyrai turėjo daryti atsispaudimus ir pasakyti, kiek jų padarė. Vienose eksperimentinėse sesijose aš buvau kambaryje, kitose ne. Buvo šiek tiek juokinga matyti, kiek vyrai daugiau atsispaudimų „padaro“, kai aš jų nestebiu. Beje, išmokos eksperimentų dalyviams nepriklausė nuo atsispaudimų skaičiaus. Vadinasi, jie melavo tik tam, kad pasirodytų prieš mane. Bet aš niekada iš tyrimų dalyvių nesijuokiu, nebent viduje ir geranoriškai (šypsosi).

O kokie tyrimų rezultatai nuteikė itin optimistiškai?

Melo eksperimentais nustatėme, kad daug žmonių nemeluoja, net kai gali meluodami uždirbti penkiasdešimt eurų, nesant jokios rizikos, kad juos pagaus ir jie bus nubausti. Tai aiškiai parodo, kad žmogus yra morali būtybė.

Kokios žmonių elgesio ypatybės daro didžiausią įtaką šiandienės visuomenės gerovei?

Sąžiningumas, rūpinimasis kitais žmonėmis ir mąstymas apie ateitį, ne tik apie šiandieną.

Kokias sistemines elgsenos klaidas daro šių laikų žmonės?

Dažnam būdingas trumparegiškumas. Žmonės gyvena, lyg po jų (mūsų) galėtų ateiti nors ir tvanas. Mąstymas apie tolimą ateitį, o ne tik apie šiandieną ar artimą ateitį padėtų išvengti finansinių ir gamtos katastrofų.

Kaip moksliškai grįstos strategijos ar metodai padeda tų klaidų išvengti, jas ištaisyti?

Per didelis susitelkimas į trumpalaikę šiandienę naudą, per mažas galvojimas apie didesnę naudą ateityje labai susijęs su savikontrole. Kuo mažiau savikontrolės, tuo daugiau sau leisime šiandien negalvodami apie rytojų. Savikontrolė keičiasi priklausomai nuo daug dalykų. Vienas iš jų yra nuovargis. Daugybė tyrimų parodė, kad kai esame pavargę, apimti vadinamosios ego išsekimo būsenos, save kontroliuojame daug prasčiau. Tad išvada paprasta – svarbius sprendimus geriau daryti iš ryto šviežia galva.

Į darbo rinką veržiasi pasitikėjimu savimi trykštanti Z karta. Ką ji su savimi atsineša, kokių vėjų reikėtų iš jų tikėtis?

Informatyviai atsakyti į šitą klausimą man trūksta žinių, bet galiu kalbėti iš asmeninės patirties. Mano sesė yra vienuolikmetė šios kartos atstovė ir man atrodo, kad šita karta dar mažiau bijo nei maniškė tūkstantmečio vaikų karta. Taip pat Z karta atrodo mažiau sutrikusi nei maniškė. Labai nekantrauju pamatyti, ką jie atneš į darbo rinką.

Socialinėse medijose skaičiau, jog tiri žmonių polinkį meluoti. Papasakok apie tai daugiau.

Žvelgiant iš ekonominės perspektyvos, kiekvienas homo economicus (žmogus, ekonomistų akimis) turėtų meluoti, jeigu tai gali pakelti jo gaunamą naudą ir jei tikimybė būti pagautam arba bausmė yra maži. Mes keliame hipotezę, kad žmonėms taip pat svarbu moralė, atrodyti sąžiningiems, todėl kai kurie meluos mažai arba meluos tik iš dalies.

Kaip tai tiriame? Pavyzdžiui, duodame žmonėms užduotį ridenti lošimo kauliukus privačiai laboratorijoje. Jų išmoka priklauso nuo to, kokį išridento kauliuko skaičių pasakys. Jei pasakys, kad išrideno vieną, gaus eurą, jei pasakys, kad du, – gaus du eurus ir t. t. Šeši taškai – šeši eurai.

Homo economicus tokioje situacijoje turėtų meluoti ir sakyti maksimumą. Visa standartinė ekonomikos teorija paremta tokiomis prielaidomis: žmonės savanaudžiai ir nori gauti didžiausią finansinę naudą. Tačiau šiame eksperimente, kaip ir daugumoje kitų, mes atrandame, kad daugiau nei pusė žmonių tos maksimalios naudos nesiekia – jie nesako, jog išrideno šešis.

Taip pat didelė dalis tiriamųjų sako, kad iškrito penki. Taip jie gauna beveik maksimalią naudą, bet kartu išsaugo gerą veidą: pasakymas, kad iškrito penki, neatrodo toks didelis melas kaip pasakymas, jog išsirideno šeši, tad jie gali geriau jaustis prieš eksperimentatorių.

Kaip prigauti melagį?

Aš melagių identifikavimo neanalizuoju, bet psichologijos tyrimai rodo, kad veido mikroišraiškos, tam tikros sakinių formulavimo ypatybės gali padėti suprasti, jog žmogus sako netiesą. Pavyzdžiui, melagiai stengiasi kalbėdami nutolinti save nuo įvykių, apie kuriuos jie meluoja. Prisiminkime, kaip Bilas Klintonas šnekėjo apie Moniką Levinski: „Aš neturėjau seksualinių santykių su ta moterimi.“ Įvardis „ta“ nutolina Moniką nuo Bilo sakinyje ir yra tam tikras ženklas, kad šis teiginys – melas.

Kiek melas kainuoja visuomenei?

Priklauso nuo melo tipo. Mokesčių nemokėjimas, korupcija ir kiti panašūs nemoralūs veiksmai, turintys melo komponentą, gali labai daug kainuoti visuomenei. Pavyzdžiui, korupcija mažina ekonomikos augimą.

Gal ir neetiška, bet paklausiu… Kaip išsisukti meluojant? (Nusijuokiu iš nedoro klausimo.)

Geriau sakyti tik baltą melą („Kaip gražiai šiandien atrodai“) ir vengti juodo (norint sau naudos ir kenkiant kitam). Tuomet nereikės išsisukinėti. (Šypsosi Agnė diplomatiškai išsisukdama nuo klausimo. O aš iškart prisimenu, kaip vienos „Discovery“ kanalo kriminalinės laidos psichologė atvirai išdėstė, jog, norint sėkmingai sumeluoti, reikia pasakoti vakarykštę tiesą. Tik piktnaudžiauti nevalia!)

Turbūt daugelis mūsų save laikome racionaliais, apgalvotus sprendimus gebančiais priimti žmonėmis, suėmusiais gyvenimo vadžias į savo rankas. Ar racionalu taip galvoti?

Ne, nes mes esame ribotai racionalūs. Atpažinus racionalumo ribas ir mūsų klaidų, neteisingų sprendimų sistemiškumą, būtų lengviau ateityje priimti geresnius sprendimus.

O kas iš tikrųjų mus trauko už virvučių? Kaip nepasiduoti manipuliacijai?

Nemanau, kad kažkas mus trauko už virvučių. Tiesiog mes, žmonės, savęs taip gerai nepažįstame, kaip manome. Patarčiau visiems gilintis į savo veiksmus, sprendimus, mokytis iš klaidų ir sėkmės akimirkų.

Kaip naudojimasis neracionalia žmonijos elgsena pakeitė pagrindinę Vakarų šalių politikos kryptį per pastaruosius metus, kai pasaulį užkariavo socialinės medijos ir jų algoritmai?

Mano nuomone, pati pavojingiausia kryptis yra netikrų naujienų masto padidėjimas. Ypač pavojinga, kad žmonės labai blogai moka atskirti melagingas žinias nuo tikrų. „Twitter’io“ žinučių tyrimas parodė, kad netikromis naujienomis buvo dalijamasi dažniau nei tikromis.

Aha, vadinasi, žmones galima traukyti už virvučių… Propaganda neatsirado iš niekur. Ką tie virvučių tampytojai žino apie žmones, ko nežino eilinis pilietis? Ar į tai tenka gilintis arba bent susimąstyti?

Žmonėms galima pateikti melagingą informaciją, bet tai nereiškia, kad visi jie pasiduos ir bus traukomi už virvučių. Mano patarimas yra į visą gaunamą informaciją žiūrėti kritiškai, negalvoti, kad viskas, kas sakoma spaudoje, yra absoliuti tiesa.

Kaip visuomenę keičia žmonės, turintys ribotą dėmesio koncentraciją? Būdami tokie, jie laimi ar pralaimi?

Mes visi turime ribotą dėmesio koncentraciją. Ypač šiais laikais, kai tiek dirgiklių aplinkui, kurie gali tą mūsų dėmesį nutraukti. Kaip ir sakiau prieš tai, mums, žmonėms, reikia suprasti savo ribotumą, žmogiškumą ir to nepamiršti priimant sprendimus.

Kokią įtaką visuomenėje daro asmenukės?

Pačios asmenukės iš esmės nieko labai nekeičia. Svarbiau, kokią žinią jos perteikia. Daugelis asmenukių vaizduoja jaunas gražias moteris, leidžiančias daug valandų sporto salėje, valgančias tik avokadus ir vištieną, o toks įvaizdis mažina „normalių“ žmonių pasitikėjimą savimi, meilę savo kūnui.

Asociatyvi Pixabay nuotr.

Ar galėtum įvardyti didžiausius savo mokytojus elgesio ekonomikos moksle? Kaip jie pakeitė Tavo profesinį gyvenimą, asmeninį požiūrį į save ir kitą žmogų?

Mano didžiausias mokytojas yra Kalifornijos universiteto San Diege profesorius Uri Gneezy. Aš pirmą kartą lankiausi jo mokslinėje grupėje 2014 metais ir likau ten šešiems mėnesiams. Nuo tada mes kartu dirbame prie labai daug projektų. Dabar ruošiamės naujai eksperimentų serijai – tirsime, kaip aplinkos garsai veikia produktyvumą.

Iš Uri Gneezy išmokau atskirti geras idėjas nuo nuostabių idėjų, į kurias verta sutelkti dėmesį. Jeigu ne jis, tikriausiai būčiau daug nuobodesnė mokslininkė su daug nuobodesne tyrimų darbotvarke.

Iš kito mokslininko – Kalifornijos universiteto teoretiko Joelio Sobelio – išmokau struktūruotai dirbti, mąstyti apie pasaulį sistemiškai ir matematiškai. Už bendrą mokslinį straipsnį mes su Uri Gneezy ir Joeliu Sobeliu 2018-aisiais gavome Vlado Jurgučio premiją.

Žinoma, daug mokytojų aš niekada nesutikau. Pavyzdžiui, Danielio Kahnemano, kuris yra vienas iš elgsenos ekonomikos tėvų. Jo darbai buvo vieni pirmųjų, privertusių daugiau domėtis elgsenos ekonomika ir galiausiai pasukti ta kryptimi.

Kaip žmonės elgiasi, kai jų troškimai viršija jų ribotas galimybes? Ar ne dėl to civilizuotas pasaulis skendi depresijoje?

Su šituo klausimu mes vėl grįžtame prie ribotumo temos. Žmogui labai svarbu suprasti, kad jis ir jo galimybės yra ribotos. Bet tai nereiškia, kad tos galimybės yra mažos. Civilizuotas pasaulis neskendi depresijoje – bent jau skaičiai to nerodo. Depresijos priežasčių yra daug, bet nemanau, kad viena iš pagrindinių yra troškimų ir galimybių neatitikimas.

Hm, gal per stipriai pasakiau skendiBet ši problema išsivysčiusiose šalyse didesnė nei kur kitur. Pavyzdžiui, pagal Pasaulio sveikatos organizaciją, JAV yra tarp pirmaujančių šalių. Ar teko susidurti su į depresijos kainą orientuotais tyrimais?

Per mažai, kad galėčiau tinkamai atsakyti. Bet apskritai aš manau, kad mes visi turėtume daugiau kalbėti apie psichines ligas, atsikratyti tabu visuomenėje. Tai yra tikros ligos (nors ir ne taip matomos kaip lūžusi koja, kurią, beje, lengviau pagydyti nei chronišką depresiją) ir atėjo laikas apie jas atvirai kalbėtis, stipriau palaikyti žmones, kurie nuo jų kenčia.

Sakoma, jog nuo savęs nepabėgsi. Bet jeigu žmonių elgesiui įtaką daro aplinka, gal pakeitus ją ir vidinis gyvenimas pasikeičia? Ką rodo tyrimai?

Žinoma. Aplinka žmogui daro daug įtakos. Pavyzdžiui, šviesos gavimas dienos metu veikia mūsų miego kokybę, o kartu paveikia ir visą mūsų psichinę bei fizinę sveikatą. Kuo daugiau gauname dienos šviesos, tuo geriau miegame ir tuo sveikesni, laimingesni esame. Ir tai tik vienas pavyzdys.

Elgesio ekonomikos profesorius Danas Arielis savo knygoje rašo: „Žvelgiant iš elgesio ekonomikos perspektyvos, esame klystantys, lengvai suklaidinami, ne tokie protingi ir dažnai neracionalūs. Mes panašesni į Houmerį Simpsoną, o ne į Supermeną. Taigi, iš šios perspektyvos tai gana slegiantis faktas.“ Kaip pati interpretuotum tą Houmerį Simpsoną? Ar tikrai tai jau taip liūdna ir netikėta?

Danas šneka su ironiška gaidele. Nesame kaip Houmeris Simpsonas ir nesame kaip Supermenas. Elgsenos ekonomikoje kartais juokaujame, kad standartiniuose ekonominiuose modeliuose homo economicus (racionalus ir savanaudiškas žmogus) yra labiau Houmeris Simpsonas, tad dėl to Danas, manau, apie tai ir rašė savo knygoje. Vidutinis žmogus yra kažkur tarp Houmerio Simpsono ir homo economicus – ribotai racionalus ir nevisiškas savanaudis.

Kaip žmogų veikia perteklius ir patogumas įvairiose srityse?

Tai labai abstraktus klausimas, bet, žinoma, turėjimas kažko per daug, tarkime, laiko, gali vesti prie neefektyvaus to naudojimo. Žmonės turi savikontrolės problemų, yra linkę atidėlioti. Dėl to, pavyzdžiui, nustatyti terminai mums padeda sutelkti dėmesį ir naudingai išnaudoti ribotą laiką. 

Karščiausia šiandienos tema – pasaulinis atšilimas. Jau beveik tapo garbės ir mados reikalu nuožmiai kritikuoti neatsakingus politinius bei ekonominius sprendimus. Tačiau, kai kalba pakrypsta apie konkrečių veiksmų ėmimąsi savo kieme, savo įpročių keitimą, patogaus gyvenimo atsisakymą, klimato kaitos aktyvistų gretos smarkiai sumažėja. Ką elgsenos ekonomistai veikia, ką prognozuoja šioje srityje? Ar pavyks žmonijai susiimti ir gyventi tvariau?

Elgsenos ekonomika dar tik pradėjo domėtis šia sritimi. Pavyzdžiui, yra tyrimų, rodančių, kad socialinių normų priminimais galima sumažinti kenksmingą elgesį. Konkretus pavyzdys: viešbučių kambariuose padėtos kortelės, kuriose parašyta, jog viešbutis nori apsaugoti aplinką ir todėl nevalia mesti rankšluosčio ant grindų, jei klientas nepageidauja, kad jis būtų išskalbtas. Šis priminimas apie aplinką suveikia. Yra naujų panašių tyrimų, susijusių su mėsos vartojimo mažinimu ir kt.

Aš manau, kad labai svarbu dažnai priminti žmonėms apie jų vartojimo įtaką aplinkai ir taip vystyti jų vertybes, kurios padės gyventi tvariau.

Kokias didžiausias, svarbiausias elgsenos ekonomikos pamokas galėtumei įvardyti?

Tai platus klausimas. Svarbiausia turbūt tai, kad elgsenos ekonomika parodo, jog žmonės nėra visiškai racionalūs ir nėra visiški savanaudžiai. Dėl to daug standartinių ekonomikos modelių sušlubuoja. Didžiulė dalis ekonomikos mokslo vis dar remiasi ant šių absurdiškų prielaidų. Manau, kad svarbiausia pamoka yra judėti kita linkme, suprantant ir įvardijant žmogaus žmogiškumą.

Kokiais principais vadovaujiesi priimdama svarbius gyvenimo sprendimus?

Bandau sprendimus priimti kuo racionaliau, bet galiausiai vis tiek kažkiek nuseku paskui savo intuiciją. Tad galutinis sprendimas yra apskaičiavimo ir jausmo mišinys.

Živilė Kasparavičiūtė

Straipsnis publikuotas žurnale „Lietuvė“, Nr. 7.

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top