Vasara – ne tik saulės šiluma ir atostogos, bet ir daug viena kitą keičiančių emocijų. Smagiausia, kai malonūs potyriai išlieka ilgam ir norisi juos pakartoti. Utenos r. Užpaliuose jau trečius metus įgyvendinant Lietuvos kultūros tarybos ir Kultūros ministerijos remiamą projektą „Etninės kultūros atspindžiai Užpalių bendruomenės tradicijose“ kviečiami susiburti turintys bendrų interesų bičiuliai iš kaimyninių rajonų.
Pasitinkant vasaros ir rudens sandūrą subruzda visa užpalėnų bendruomenė, nes atgaivinus daugiau nei prieš 20 metų vykusias žirgų lenktynes sukirba noras išsaugoti tai, kuo Užpaliai garsūs. Neaišku, ar senoviniu būdu iš lūpų į lūpas, ar internetine erdve, bet pasklido žinia apie Jovarų sodyboje organizuojamą Žolinės šventę „Paprasčiausiai pasiilgau arklio“, ir joje dalyvauti užsiregistravo net 32 žirgininkai su savo augintiniais (praėjusiais metais buvo tik 16) iš Zarasų, Vilniaus, Rokiškio, Anykščių ir Utenos rajonų.
Dalyvių gausa – nemažas iššūkis šventės organizatoriams, Utenos kultūros centro Užpalių skyriui, Užpalių seniūnijai ir sodybos šeimininkei Viktorijai Jovarienei su dukromis. Labai svarbu ir rėmėjų pagalba. Gerardo Jovaro dėka prasiplėtė renginio erdvės. Dalyviai turėjo atskirą aikštelę apšilimui prieš varžybas, o žiūrovai rinkosi abiejose hipodromo pusėse. Atskiroje aikštelėje saugiai jautėsi arkliuką menančius žaidimus žaidžiantys vaikai, vadovaujami mokytojo Sauliaus Šližio su mokiniu Dominyku Šarakausku, bei panorusieji išbandyti rankos ir akies taiklumą šaudant iš lanko – jiems patarimų negailėjo Utenos lankininkų klubo nariai. Čia pat saksofonu grojo Benas Buinickas, o linksmosios Rokiškio r. Kriaunų bendruomenės šeimininkės kvietė skanauti košės.
Ne tokie judrūs žiūrovai galėjo lankytis individualiame V. Jovarienės muziejuje, stebėti nuotraukų ir filmuotos vaizdo medžiagos archyvų bei užpaliečių vaikų animacinių filmų demonstracijas, vaišintis Jūratės Vaškelienės ir Dalios Petropš išvirta žirniene ir dainuoti kartu su kultūros centro saviveiklininkais.
Žiūrovų dėmesio nestokojo ir pagrindiniai šventės dalyviai žirgai bei jų šeimininkai. Užpalių seniūnui Eugenijui Keraminui pasveikinus visus susirinkusiuosius, nepailstanti žirgų mylėtoja Viktorija Jovarienė paskelbė šventės pradžią. Tarp hipodrome pasirodžiusių kinkinių važiavo ir pakinkytas ponis. Toliau vyko kinkinių pasirodymas – buvo bandoma sėdint vežime atbulomis įvažiuoti į imituojamą tvartą. Greičiausiai tai padarė svečias iš Anykščių r. Alfredas Gogelis su Sakalu. Per konkūro rungtį, vadovaujamą Arūno Smalsčio, komentuojamą vilnietės Dainos Mikalopienės, labiausiai sekėsi zarasiškėms Sandrai Krupėnaitei su Brestu ir Viltei Kazlauskaitei su poniu Kvatro. Neaplenkiamos šios raitelės buvo ir per jojimo rungtį. Azartiškiausioms ir žiūrovų laukiamiausioms raitelių lenktynėms vadovavo žirgų sveikata besirūpinantis Antanas Vaškelis, o sekretoriate kruopščiai dirbo Birutė Masonienė su moksleivėmis: Samanta Sidabraite, Rimgaile Geleževičiūte ir Viktorija Tamulyte. Darbas su chronometru buvo patikėtas Dovilei ir Svajūnei Laurinėnaitėms, o Aurimas Urbonavičius bėgo ten, kur reikėjo šventės organizatoriams. Šarūnas Bučinskas talkino įteikiant „sunkiuosius“ renginio prizus iš darbščiųjų užpalėnų (Galiūnės ir Vlado Abukauskų, Ritos ir Algio Latvėnų, Birutės ir Rimo Sabalių, Angelės ir Ramūno Milių, Dalios ir Valdo Gražių, Renės ir Algimanto Šliogerių) ūkių: 7 maišus avižų, 4 maišus bulvių, po 2 maišus pomidorų ir agurkų, 1,5 maišo žirnių. Labai svarbi Šarūno pagalba buvo ir akmens metimo rungtyje grąžinant akmenį prie metimo linijos.
Per šventę įteikta 16 taurių, 9 medaliai, išdalyta 20 Danguolės Vaškelienės iškeptų pyragėlių, 10 Daivos Janulionienės suslėgtų sūrių, tiek pat puslitrinių stiklainių šviežio Gedimino Skardžiaus bitučių sunešto grikių medaus, „Švyturio“ pledų. Prizinį fondą papildė „Lašų duonos“ produkcija, už Užpalių labdaros ir paramos fondo ir AB „Lytagra“ paramą įsigyti apynasriai, pavadėliai, kibirai, specialus maistas žirgams, parduotuvės „Pauleta“ čekiai, galimybė nemokamai pasikeisti padangas pas užpalietį Arūną Kilių, bendrovių „Giedna“, „Ramidonas“, „Motorbike“, „Vitula“, kaimo turizmo sodybos „Upės vingis“, Agnės Jancevičiūtės, Stepo Kazlausko, Modesto Abukausko įsteigti prizai. Šventės prizų gausa ir originalumas – tai rėmėjų, kurių priskaičiuojama iki 30, pagalba. Kartu tai įrodo tokio pobūdžio šventės svarbą bendruomenei.
Susitelkimas, atidumas, geranoriškumas spinduliavo Užpaliuose nuo pirmųjų šventės akimirkų. Eglė Jovaraitė jau iš vakaro pasitiko į šventę atvykstančius raitelius ir suteikė jiems saugų prieglobstį prieš varžybas. Šventės dieną visus atvykstančiuosius pirmiausia pasitiko būsimieji aštuntokai Gytis Malinauskas ir Dominykas Šarakauskas atsakingai prižiūrėdami automobilių statymo tvarką. Kad nereikėtų daug klaidžioti, buvo išdalyta daugiau nei šimtas šventės erdvių išdėstymo planų.
Pasibaigus žirgų rungtims, daug džiugių emocijų palieka vaikų lenktynės su dirbtiniais arkliukais. Beje, dirbtiniai arkliukai – tai atsakingus darbus renginyje atliekančių paauglių rankų darbas. Prieš trejus metus jie patys juos išbandė atgaivintoje žirgų šventėje. Po tokių argumentų ar bereikia samprotavimų, kaip svarbu būti kartu ir dalytis tuo, kas teikia džiaugsmą?
Užduotis per 30 sekundžių užlipti ant nebalnoto žirgo buvo įdomus iššūkis ne tik raiteliams, bet ir pasiryžusiems pirmą kartą atsisėsti ant žirgo. Galbūt kai kam tai buvo baimės prisiliesti prie žirgo įveikimas, todėl niekas neprieštaravo dėl pagalbos ranką tiesiančių draugų, tėčių, mamų ir plojimais ar palaikymo šūksniais juos skatino. Greičiausiai šią užduotį atliko Ignas Vaškelis – jis sugaišo tik 0,62 sek.
Žvelgiant iš šalies į užpalėnų bendruomenės šventę, kurios dalyvių ir žiūrovų skaičius pastebimai auga, kartu matyti stiprėjantis komandos darbas bei lietuvių būdui įgimta pagarba žirgui. Dar artimesnis žmogaus santykis su žirgu atsiskleidžia per likus porai savaičių iki šventės „Paprasčiausiai pasiilgau arklio“ organizuojamą naktigonę. Per ją Jovarų sodyboje susirinkę raiteliai K. Pakšto ir Astiko gatvėmis apjodami garbės ratą centrine miestelio aikšte pajuda Krokulės šaltinio link ir nakčiai apsistoja šalia Lygamiškio piliakalnio didžiausiame per Užpalius tekančios Šventosios upės vingyje.
Dainuojant dainas, žaidžiant žaidimus, geriant laužo liepsnose išvirtą arbatą ir girdint žolę rupšnojančius žirgus pajunti ryšį su gamta, artimų bičiulių buvimo kartu svarbą. Naktigonė – atgaiva sielai ne tik žirgų turėtojams, bet ir kitiems, nepabūgusiems išeiti į gamtą, panorusiems pasidalyti patirtimi, išgirsti įvairių pasakojimų ir paatvirauti patiems. Keletui mažesniųjų naktigonės dalyvių tikru atradimu tapo pievos šeimininkės Vandos Mažeikienės melžiama karvė. Panašu, kad mums visiems žinomas veiksmas jau pakeliui į užmarštį. Mažylių būrio akylai stebima karvės melžėja ir šeimininkė išgirdo ne tik klausimų, ar karvei neskauda, bet ir samprotavimų, jog užtektų pamygti mygtuką ir pienas išbėgtų pats. Arba gal reikėtų labai gerai išplauti vandenį ir jis pasidarys baltas?..
Akivaizdu, kad auga nauja technologijų karta su savo mintimis ir emocijomis bei atradimais. Kuo daugiau atradimų bus susiję su mūsų kasdienybe, tuo ilgiau išliksime lietuviais, kurie nuo seno laikomi darbščia žemę, augalus ir gyvūniją gerbiančia tauta.
Birutė Minutkienė
Nuotraukų autoriai: Lina Šimkaitienė, Saulius Šližys, Vytas Juknys
Komentarų: 1
Malonu skaityti, matyti nuotraukas apie man puikiai žinomas vietas. Gerai, kad žmonės tvarko ir puošia savo kraštą, švenčia šventes.