Kai Broktone 1913-ųjų balandį buvo įkurta Lietuvos vyčių organizacija, vienas pirmųjų jos skyrių (144-asis) atsirado ir „angliakasių“ Pensilvanijoje. Dabar po beveik 110 metų patys „Vyčiai“, deja, netoli užsidarymo ribos, tačiau minėtasis 144-asis organizacijos skyrius, tebeveikiantis Frakvilio, Šenandoa, Mahanoi Sičio „lietuviškų“ miestelių regione, tų pačių 1913-ųjų vasarą pradėjęs rengti „Lietuvių dienas“ Pensilvanijoje, tebeturintis daugiausia visoje Amerikoje Lietuvos vyčių kuopos narių (77), šią šventę vis dar tebeorganizuoja.
Kaip žinoma, XIX a. pabaigoje lietuviai artimiau bendravo su lenkais, nes anksčiau atvykę airiai ir anglosaksai juos dažniausiai engdavo ir versdavo už grašius dirbti savo vadovaujamose anglių kasyklose. 1872 m. Šenandoa mieste (Pensilvanijoje) – tuometinėje lietuvių „sostinėje“ Š. Amerikoje – buvo įsteigta Šv. Kazimiero draugija. Ji davė pradžią to paties pavadinimo parapijai ir po kelerių metų bažnyčiai. Tačiau vėliau draugystė su Lietuvos kaimynais atšalo, nes lietuvį kunigą pakeitė lenkas, į mūsų tautiečių pageidavimus jis neatsižvelgdavo. Legenda byloja, kad tuo metu lietuviai nakčia įsilaužė į Šv. Kazimiero bažnyčią ir „atsiėmė“ visas relikvijas, įskaitant Švenčiausiąjį. Lenkai padavė mūsiškius į teismą, o amerikietis teisėjas, išklausęs abi puses, nutarė, kad… pastatas telieka lenkams, o visos relikvijos – jas susigrąžinusiems lietuviams. Taip užgimė nauja, grynai lietuviška Šv. Jurgio parapija ir 1894 m. pastatyta to paties pavadinimo bažnyčia.
Kaip ten bebūtų, lenkiška virtusi lietuvių inicijuota Šv. Kazimiero parapija ir bažnyčios pastatas Šenandoa mieste tebėra, o Šv. Jurgio bažnyčia, deja, 2010 m. nugriauta dėl neva struktūrinių pastato pažeidimų ir nesaugaus tolesnio naudojimo. Antra vertus, lenkai savo tautinių festivalių šioje vietovėje išlaikyti nesugebėjo, o lietuviški tebevyksta ligi šiol. Ir dėl to turime, visų pirma, padėkoti advokatui Paul Domalakes ir jo puikiai komandai, o iš tiesų šios didelės šeimynos jau trečioji karta, jo dukters Meredith vadovaujama komanda šiemet perėmė „Lietuvių dienų“ organizavimą.
Šventėje netrūko nei puikių atlikėjų, nė pramogų vaikams, nei skanaus maisto. Na ir lenkai, atrodo, pamiršę istorinius nesklandumus, šventė išvien su lietuviais, netgi atsivežė į „Lietuvių dienas“ savo koldūnų – „pirogies“, kurie šiose apylinkėse iki šiol išlaiko milžinišką populiarumą.
Žinomiausias Čikagos lietuvis – kino dokumentikas Arvydas Reneckis rugpjūčio viduryje vykusiose šventėje pristatė savo istorinį filmą „Laisvės varpas“. Jis sudomino šių kraštų lietuvių palikuonis, kurie galbūt buvo per kelias kartas šią legendą girdėję iš vienų ar kitų šaltinių, tačiau viso autentiško pasakojimo apie vos trečią pasaulyje (be JAV ir Meksikos, toks yra tik lietuvių nukaltas – red. past.) Laisvės varpą nebuvo matę.
Netrukus LRT laidoje „Širdyje lietuvis“ pasirodys ir šių eilučių autoriaus kartu su Arvydu filmuotas reportažas iš šio vienintelio šalyje, pasak organizatorių, 109 metus be pertraukos tebevykstančio etninio festivalio JAV.
Kitąmet rugpjūčio 12–13 dienomis vėl visų apylinkėse gyvenančių lietuvių ir daugelio kitų keliai atves į Catalpa Grove (Barnsvilis, PA), vietovę, kur šios „Lietuvių dienos“ vyko ir praėjusio amžiaus 8–9 dešimtmetyje, o klausimas, ar bus tęsiama ši istorinė šventė, netgi nekyla… Taigi atsisveikinome iki 2023 metų rugpjūčio – per Žolinę ir vėl susitiksime „Mažojoje Lietuvoje“ Pensilvanijoje.
Laurynas R. Misevičius
Lauryno R. Misevičiaus nuotraukos