Artėja laikas leisti vaiką į mokyklą, tačiau mažylis neištaria tam tikrų garsų. Jis kalba paskirais žodžiais, o ne sakiniais, nesugeba papasakoti net trumpos istorijos iš savo patirties. Daugiakalbėje šeimoje augantis vaikas viename sakinyje vartoja dviejų ar net trijų kalbų žodžius. Ką daryti? „Mažųjų ekspertų mokyklos“ ambasadorė logopedė Kristina Jurevičiūtė įvardija didžiausias tėvų daromas klaidas ugdant 2–6 metų vaikų kalbos įgūdžius.
Pasak K. Jurevičiūtės, nuo dvejų iki šešerių metų amžiaus vaikams būdinga tam tikrą laiką neištarti kai kurių garsų. Tai dažnai praeina savaime. Jei šis procesas stringa, gali padėti logopedas. Visais atvejais šiuo laikotarpiu tėveliams reikėtų daugiau bendrauti su savo vaikais.
Pasak logopedės, šiais laikais vis labiau iškyla naujas vaikų kalbos ugdymo kliuvinys – netvarkingas daugelio kalbų vartojimas daugiakalbėse šeimose. „Jei tėvai yra skirtingų tautybių, jie turėtų apsispręsti, kaip ir kada kalbėti. Patartina, kad kiekvienas jų su vaiku kalbėtų savo gimtąja kalba, o kalbėdami tarpusavyje irgi pasirinktų tik vieną kalbą. Nes jeigu jie vienu metu kalbės keliomis kalbomis, vaikui gali būti per sunku išmokti kurią nors vieną ar kitą kalbą“, – aiškino logopedė.
Pasak K. Jurevičiūtės, geriausia kalbos ugdymo priemonė 2–6 metų vaikui yra bendravimas su suaugusiaisiais. Jei tėveliai ar kiti šeimos nariai mažai su jais bendrauja ir tik džiaugiasi, kad jie ramiai sau patys vieni žaidžia, neturėtų stebinti, kad vaikas kalbės mažai, nenoriai, vietoje sakinių sakys žodžius.
„Jei šiame tarpsnyje su vaiku bus bendraujama nepakankamai, vaiko kalba gali būti skurdi. Dėl to tėvai turėtų daugiau pasakoti, ką jie veikia, ką mato aplinkui ar pro langą. Patartina įvardyti beveik kiekvieną savo judesį. Tai padėtų vaikams geriau pažinti kalbą, išgirsti, kaip ji skamba. Kartais tėvai pasodina vaiką prie kompiuterio ir apskritai užmiršta, kad su juo reikia bendrauti. Tokių vaikų žodynas yra skurdus, jie nepažįsta nei gyvūnų, nei artimiausių aplinkos daiktų. Pasakodami, atsargiai pataisydami netaisyklingą vaikų kalbą, tėvai galėtų labai padėti“, – teigė logopedė.
Tačiau, pasak K. Jurevičiūtės, net ir aktyvus bendravimas gali ne gelbėti, o trukdyti. Taip nutinka dėl to, kad tėvai vadovaujasi netinkama taktika, daro klaidų.
5 pagrindinės tėvų klaidos ugdant vaiko kalbos įgūdžius:
1. Tėvai verčia vaikus kalbėti, naudoja per griežtą, įsakmų toną. Dažnai tėvai nori greito rezultato. Dėl šios priežasties jie „perspaudžia“ vaiką, versdami jį vėl ir vėl pakartoti žodį taisyklingai. Griežtai ištartas „būtinai pasakyk“ tik užkerta kelią natūraliam kalbos vystymuisi. Dėl tokio įsakmaus tono vaikas jaučiasi negerai. Jis mano, kad niekada nieko nepadaro tinkamai, ir tada vaiko noras išmokti taisyklingai kalbėti dingsta.
Ką daryti? Užuot vertus kalbėti, patartina ramiu balsu paprašyti vaiko pakartoti žodį, duoti jam atsikvėpti. Tegul pavaikšto, pabūna pats su savimi. Po kiek laiko tėvai galės jo vėl paprašyti pakartoti tą patį žodį.
2. Tėvai neretai vartoja mažybinius ir netaisyklingus žodžius. Auginantys vaikus tėvai neretai tarsi „sumažėja“. Jie ima kalbėti mažybiniais žodžiais. Jų žodyne daugėja tokių žodžių, kaip „katinėlis“, „šuniukas“, „lėliukas“, „mašinytė“, arba, dar blogiau, suaugusieji perima vaiko kalbėjimo manierą, sakydami „niam niam“, „au au“, „ciucia“. Iš tiesų tai yra didelė klaida, kuri nepadeda vaikui.
Ką daryti? Kur kas labiau padėsite mažyliui vadindami daiktus tikraisiais jų vardais. Mažam vaikui daug lengviau pasakyti „katė“, o ne „kačiukas“, „šuo“, o ne „šuniukas“. Šie trumpi žodžiai yra kur kas aiškesni vaikui, juos jam lengviau ištarti nei mažybinius.
3. Nemažai tėvų ir kitų šeimos narių mėgdžioja vaiką švepluodami ar kartodami vaikų susigalvotus žodžius. Suaugusieji šiuo atveju daro ypač didelę klaidą. Žinoma, švepluoti su vaiku ir pasilinksminti, kartojant jo naujadarą, gali būti smagu, tačiau tai tikrai neduos gerų rezultatų. Kai tėvai ima patys švepluoti ir netaisyklingai tarti žodžius, vaikas ima nebesuvokti, ar jis teisingai kalba ir kuo jo kalbėsena bloga. Jie sutrinka: kas negerai, kodėl visiems smagu, ko jie juokiasi?
Ką daryti? Tėvai turėtų atsisakyti pagundos kartu su savo vaikais švepluoti ar kalbėti netaisyklingai.
4. Tėvai apkrauna vaiką žodžių ir užduočių gausa. Vaikai vienu metu nepriima daug informacijos – nereikėtų to užmiršti. Kartais tėvai ko nors prašydami vaiko vienu metu susako daug dalykų. Vėliau jie stebisi: „Paprašiau obuolio, o jis man neatnešė.“ Jie mano, kad vaikas kažko nesupranta ar neklauso. Tokie tėvai dažnai pamiršta, kad prie užduoties „atnešk obuolį“ dar paprašė vaiko nueiti į virtuvę, virtuvėje padėti šluotą į vietą. Todėl rezultatas neturėtų stebinti.
Ką daryti? Panašiu atveju tėvai turėtų trumpai ir kuo aiškiau vaikui pasakyti, ko jie nori, – tai turėtų būti viena užduotis.
5. Tėvai nori, kad vaikas ką nors papasakotų, nors jis tam nepasiruošęs. Kartais tėvai stebisi ar nerimauja, kad jų ketverių metų vaikas jiems nepasakoja, kas jam nutiko kieme ar darželyje. Kartais baiminamasi, kad vaikas yra nesocialus. Tėvai ragina vaiką pasakoti, nors jis nepasiruošęs.
Ką daryti? Iš tiesų trejų metų vaikas jau turėtų kalbėti sakiniais. Toks vaikas, klausiamas, pavyzdžiui, ką veikia berniukas, turi atsakyti: „Berniukas žaidžia su mašinyte.“ Tačiau kai kuriems reikėtų padėti pasiekti šį kalbėjimo lygį. Jei vaikas vengia kalbėti sakiniais, reikėtų jį paprašyti tai padaryti. Tėvams šiuo atveju padėtų klausimai. Patartina užduoti kuo daugiau klausimų ir prašyti vaiko atsakyti pilnu sakiniu. Pavyzdžiui, į klausimą: „Ką veikia berniukas?“ vaikas atsako: „Žaidžia.“ Tada tėvai turėtų klausti: „Kas žaidžia?“ Kai vaikas atsako, kad berniukas, reikėtų dar sykį perklausti: „Tai ką berniukas veikia?“ Vaikui atsakius: „Berniukas žaidžia“, jo galima klausti: „O su kuo jis žaidžia?“