Valerija Jevsiukova
Gimė: Ukrainoje, Donecko mieste, nuo 5 metų gyveno Lietuvoje
Gyvena: daugiau nei 3 metus Norvegijoje
Veltinio meistrė, įmonės savininkė, Rugalando (Rogaland) lietuvių bendrijos amatų komiteto narė
Moto: Gyvenimas gražus
Šį kartą mintimis nusikelkime į Norvegijos kaimelį, kuriame gyvena Valerija Jevsiukova – be galo kūrybinga ir talentinga moteris. Kaip pati teigia, idėjų jai niekada netrūksta – stinga tik laiko joms visoms realizuoti. Jos kurti vienetiniai drabužiai, aksesuarai puošia įvairiausių pasaulio šalių moteris. Pokalbis su Valerija buvo ypatingas ir tuo, kad privertė susimąstyti: ar gimtinė žmogui gali būti tik ta vieta, kurioje jis gimė? Mūsų pašnekovė, kilusi iš Ukrainos, tai tarsi paneigė: gimtinė – ta šalis, kur jautiesi savas, nesvarbu, kur iš tiesų gimei.
Nors ir gimėte ne Lietuvoje, bet joje gyvenote daug metų. Kas 2010 metais paskatino pakeisti gyvenamąją šalį?
Išvažiavau iš Lietuvos tik dėl to, kad mano vyras jau daug metų gyveno ir dirbo Norvegijoje. Atsibodo važinėti pirmyn atgal ir jam, ir man. Šeima turi būti kartu. Kai pirmą kartą atvažiavau pasisvečiuoti į Norvegiją, ji man nepatiko: visą laiką smarkiai lijo. Šalis atrodė labai pilka, niūri. „Košmaras“, – pagalvojau tada. Bet atvykusi antrą kartą balandžio pradžioje, viską pamačiau kitomis akimis… Tuo metu Lietuvoje buvo šalta, o Norvegija mane pasitiko šiltu oru. Šiek tiek pakeliavau ir pamačiau, kokia graži čia gamta. Ji visiškai kitokia negu Lietuvoje. Patiko ir žmonės: jie šypsojosi, sveikinosi, atrodė laimingi. Tada supratau, kad gal kada ir persikelsiu į Norvegiją gyventi.
Galbūt prisimenate, kokios mintys lydėjo išvykstant?
Su šeima išvažiuodama visam laikui į Norvegiją galvojau tik apie tai, kad viską pradėsiu iš naujo, tai bus iššūkis man. Turėjau rasti sau vietą naujoje šalyje, tikėjau, kad taip ir bus.
Papasakokite, kokia buvo pradžia.
Pradžia svetimoje šalyje, manau, visada ir visiems sunki. Nors ir buvome visi kartu (t. y. visa šeima), labai trūko draugų. Nebuvo su kuo paplepėti apie mergaitiškus reikalus. Lietuvoje dirbau dideliame kolektyve, visada buvau supama žmonių, o čia iš pradžių nieko nepažinojau. Pirmas žmogus, su kuriuo susipažinau atvykusi į Norvegiją, buvo vyro draugas norvegas – labai mielas, draugiškas žmogus. Vėliau susipažinau su būriu linksmuolių lietuvaičių, dirbančių vietiniame fabrike. Tada supratau, kad čia yra daug mūsiškių ir tikrai rasiu su kuo pabendrauti.
Su kokiais sunkumais susidūrėte iš pradžių? Ar Jums kas nors padėjo?
Kai tik atvykome, turėjome daug rūpesčių: reikėjo gauti leidimus gyventi, registruoti vaiką į mokyklą, vykti į vietines įstaigas. Vyras dirbo, tad visur turėjau eiti viena, verstis dokumentus, pildyti prašymus. Bet tai – gera patirtis. Vėliau galėjau padėti kitiems atvykėliams. Prieš vykdama į Norvegiją, labai daug domėjausi šios šalies įstatymais, skaičiau interneto forumus, rinkau informaciją apie tai, kur registruotis, ką pildyti, kur siųsti diplomus ir t. t. Todėl atvažiavau jau šį tą žinodama.
Ar ilgai teko mokytis norvegų kalbos?
Norvegų kalbos pradėjau mokytis dar gyvendama ir dirbdama Lietuvoje. Šeštadieniais lankydavau kalbos kursus. O toliau mokausi savarankiškai. Dar laisvai kalbėti negaliu. Ir suprasti, ką šneka norvegai, išties sunku: juk čia labai daug dialektų. Bet tikiuosi, kad greitai išmoksiu.
Kokius gerus prisiminimus, mintis apie Lietuvą išsivežėte? Ką apie šią šalį pasakojate vietiniams žmonėms?
Nors gimiau kitoje šalyje, tačiau Lietuvoje baigiau vidurinę mokyklą, dailės mokyklą, studijavau – laikau ją savo gimtine. Labai myliu Vilnių, senamiestį… Jis atrodo nepriekaištingai. Įspūdingo grožio miestas. Daug laiko praleidau ten piešdama. Daug gražių prisiminimų liko mano širdyje. Be to, apsilankome Lietuvoje kelis kartus per metus, nes joje liko artimi žmonės. Lankydamiesi Lietuvoje, visada stengiamės parvežti kokių nors suvenyrų norvegams draugams. Visuomet paaiškiname, ką atvežėme, su kuo susiję šie dalykai.
Nors į Norvegiją persikėlėte ne taip ir seniai, bet jau turite savo įmonę. Papasakokite apie tai. Kaip viskas prasidėjo?
Paprastais žodžiais tariant, aš esu vėlėja. Iš natūralios vilnos, šilko ir kitų medžiagų, pluoštų kuriu vienetinius, išskirtinius drabužius, aksesuarus ir net interjero detales. Vilną pamėgau prieš penkerius metus ir neketinu su ja skirtis (šypsosi). Iš pradžių tuo užsiėmiau tik dėl įdomumo, paskui pradėjau vis labiau domėtis, bandyti naujoves, kurti savo… Rimčiau užsiimti kūryba pradėjau gyvendama Norvegijoje – 2013 metais. Kūriau drabužius sau, o vėliau pradėjau ir pardavinėti. Vyro dėka patikėjau savo jėgomis, kad galiu padaryti viską, ko noriu, apie ką svajoju. Jis labai mane palaikė. 2013 metais patekau į Rusijos vėlėjų katalogą. Tais pačiais metais dalyvavau Lietuvoje vėlėjų parodoje „Vanduo“. Įkūriau mažą įmonę „Wool Shred“. Buvau viena iš labdaringo renginio „Fashion Show 2013“ Norvegijoje organizatorių (prisidėjome prie „Išsipildymo akcijos 2013“ Lietuvoje). Taip pat dalyvauju Kaziuko mugėse čia, Norvegijoje.
Kokie Jūsų įspūdžiai iš „Fashion Show 2013“ renginio? Ar viskas pavyko taip, kaip tikėjotės?
„Fashion Show 2013“ vyko lapkričio 23 dieną Norvegijoje. Šią gražią šventę organizavome kartu su Kristina Prokopec („Fivir“ įmonės savininke). Tarp emigrantų labai daug talentingų žmonių. Norėjome parodyti, ką sugebame, todėl ir gimė mintis organizuoti madų šou. Kadangi nusprendėme tai daryti rudenį, po visų atostogų, bet prieš kalėdinį šurmulį, Kristina pasiūlė jį rengti kartu su labdaros akcija. Kaip tik gruodį prasidėjo „Išsipildymo akcija“. Iš karto pradėjome ieškoti dalyvių, rėmėjų, susisiekėme su TV3 televizija, labdaros fondu. Mūsų madų šou buvo tarptautinis, nes dalyvavo atstovai iš Estijos, Ukrainos, Rusijos ir Lietuvos. Pristatėme devynias kolekcijas, tarp jų – šukuosenų, rankinukų, batų, papuošalų. Aš pristačiau dvi kolekcijas – drabužių ir papuošalų. Manau, šventė pavyko. Visos surinktos lėšos pervestos į TV3 „Išsipildymo akcijos“ sąskaitą. Nors buvome tik dvi organizatorės, mums padėjo labai daug gerų žmonių: profesionalios stilistės, vizažistės, choreografai, šokių vakarų vedėjai, fotografai, modeliai ir tiesiog paprasti žmonės. Manau, turėjome neblogą komandą.
Kokie tolesni planai? Minėjote, kad ruošiatės kitam renginiui.
Taip, Rugalando (Rogaland) lietuvių bendrija ruošiasi Kaziuko mugei kovo 1–2 d. Tai bus jau antra Kaziuko mugė mūsų regione. Dalyvaus ne tik lietuviai, bet ir emigrantai iš Rusijos, taip pat norvegai. Prekiausime rankdarbiais, naminio maisto produktais ir šiaip smagiais daikčiukais, kurie šildo mūsų širdis.
Tikriausiai turite ir savų planų?
Taip. Laukia fotosesija, po kurios, tikiuosi, išleisiu savo darbų katalogą. Taip pat pradedu ruoštis parodai Lietuvoje.
Nemažai kūrėjų Lietuvoje sako nevalgantys duonos iš savo pomėgio – tiesiog vien iš to nepragyventų. Ar nesuklysiu pasakiusi, kad Jūs savo pomėgį pavertėte vieninteliu pajamų šaltiniu?
Čia irgi sunku pragyventi iš savo pomėgio, reikia labai daug dirbti – septynias dienas per savaitę po 12 valandų per parą. Mokesčiai nemaži. Uždirbu labai gerą lietuvišką atlyginimą, bet Norvegijoje jo mažoka. Tačiau, kaip sakoma, ir Maskvą ne per vieną dieną pastatė. Viskas dar ateityje. Dabar šis verslas – pagrindinis mano pajamų šaltinis. Tiesa, dirbu dar vienoje įmonėje kelias valandas per mėnesį.
Ką dirbote Lietuvoje?
Lietuvoje septynerius metus dirbau stambioje įmonėje techninio klientų aptarnavimo administratore (toli nuo kūrybos, tiesa?). Bet esu baigusi dailės mokyklą Vilniuje, abu mano tėvai – menininkai, tad natūralu, kad einu jų pėdomis.
Ar visi gaminiai, kuriais prekiaujate, – tik Jūsų kūryba? Kuo jie išsiskiria iš kitų, siūlomų vietinėje rinkoje?
Viskas yra tik mano rankų darbo rezultatas (vilna, šilkas, vanduo, muilas ir daug daug meilės). Beveik visi gaminiai besiūliai – tuo jie ir unikalūs. Drabužiai be siūlių. Be to, aš pati juos siuvinėju, apneriu vąšeliu ir kitaip puošiu. Visi mano gaminiai vienetiniai, tokių pačių nekuriu. Tad kiekvienas klientas vilkėdamas mano drabužius atrodys tikrai išskirtinai. Šilkus aš dažau taip pat pati, tad spalvos būna nepakartojamos.
Ar turite tik internetinę parduotuvę?
Taip, kol kas turiu tik internetinę parduotuvę https://epla.no/shops/woolshred/. Taip pat turiu savo tinklalapį, kurį šiuo metu perkuriu (http://www.woolshred.com/). Bet ateityje planuoju atidaryti savo mažą išskirtinių drabužių saloną.
Ar jaučiate didelį vietinių susidomėjimą Jūsų gaminiais?
Vietiniai domisi mano gaminiais, klausinėja, kaip jie padaryti, ar galėčiau juos pamokyti. Yra ir nuolatinių klienčių. Vis dėlto pagrindinės klientės – emigravusios lietuvės. Mano gaminiai puošia moteris beveik visame pasaulyje, teko jų siųsti net į Meksiką.
Kiek laiko prireikia vienam drabužiui sukurti? Papasakokite apie kūrybinį procesą: kaip gimsta idėjos, ar būna, kad įkvėpimo kartais tenka ilgiau palūkėti?
Vienam drabužiui pagaminti prireikia nuo vienos iki trijų dienų. Tai priklauso nuo puošybos. Jei viskas veliama, trunka tik dieną, o jei reikia siuvinėti, apnerti ar kitaip papuošti, gali užtrukti ir dvi tris dienas. Veliu daugiausia iš labai švelnios merinosų avių veislės vilnos ir natūralių pačios dažytų šilkų. Dažymas – atskiras kūrybinis procesas, kartais netikėtas, bet visada žavintis. Idėjų man netrūksta, trūksta tik laiko. Dažniausiai mane mūza aplanko vakarais prieš miegą, o ryte bėgu į dirbtuvę greičiau įkvėptas mintis išreikšti per kūrybą.
Galbūt Jūsų vyras taip pat įkūręs savo verslą?
Vyras savo verslo neturi, bet mes svajojame apie šeimos verslą, gal ateityje mums pavyks šią svajonę įgyvendinti. O kol kas jis leidžia man save realizuoti ir džiaugiasi, kad užsiimu mėgstama kūryba. Už tai esu jam labai dėkinga.
Papasakokite apie savo gyvenamąją vietovę.
Mes gyvename didžiausiame kaime mūsų regione. Bet jis nepanašus į Lietuvos kaimą. Tai tarsi mažas miestelis, kuriame yra mokyklų, sporto mokykla, keletas fabrikų, daug parduotuvių, bankų. Jaukus, tylus kaimelis su gražiais nameliais. Labai kultūringi, ramūs, mieli žmonės.
Vadinasi, tarp norvegų jaučiatės jaukiai?
Kaip ir kiekvienoje šalyje, yra ir gerų, ir blogų žmonių. Vis dėlto, mano nuomone, norvegai atviri, geraširdiški, svetingi, naivūs (jie patys taip apie save kalba). Mes tarp jų jaučiamės laisvai; einame pas juos į svečius, šie apsilanko pas mus. Sveikiname vieni kitus švenčių proga. Bendraujame su kaimynais.
Tikriausiai esate patenkinti gyvenimu Norvegijoje ir savo planuose Lietuvos nematote?
Dabar galiu pasakyti, kad tikrai esame laimingi, nes mes visi kartu. Į Lietuvą grįžti neketiname, atvirkščiai – netgi norėtume pasikviesti į Norvegiją tėvus. Be to, ir vaikas nenori grįžti. Jam čia patinka, turi draugų. Manau, čia daugiau galimybių ir vaikams, ir mums.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Inga Nanartonytė
Nuotraukos Lino Tautkevičiaus ir asmeninio archyvo