Ciuriche (Šveicarija) baigėsi Europos lengvosios atletikos čempionatas, kuriame dalyvavo rekordiškai didelė Lietuvos sportininkų delegacija. Vis dėlto gausa iškovoti medalių nepadėjo: aukščiausią vietą – ketvirtą – užėmė moterų maratono komanda (Rasa Drazdauskaitė, Remalda Kergytė ir Živilė Balčiūnaitė). Asmeninėse varžybose sėkmingiausiai pasirodė disko metikė Zinaida Sendriūtė. Ji iškovojo šeštą vietą.
Sekmadienį moterų šuolių į aukštį rungties finale varžėsi Airinė Palšytė. Sportininkė, peršokusi 190 cm, jame užėmė 13 vietą. 185 cm aukštį lietuvė įveikė antru bandymu, 190 cm – pirmu.
Po dviejų nesėkmingų bandymų peršokti 194 cm kartelę perkėlei į 197 cm. Kodėl nusprendėte rizikuoti?
Niekas nebūtų pasikeitę, jei būčiau peršokusi trečiuoju bandymu. Įveikusi 197 cm dar galėjau pakilti per kelias vietas. Koks skirtumas, 13 ar 28 vieta…
Bandymai peršokti 194 cm buvo gana sėkmingi…
Labai gaila, kad nepavyko „susidraugauti“ su danga. Dar važiuojant į varžybas trenerė sakė, jog per kvalifikacines rungtynes, kai lijo lietus, aš pasirodžiau geriausiai, o kitos sportininkės turėjo labai daug problemų. Jei šiandien oro sąlygos būtų buvusios panašios, sėkmė gal būtų nusišypsojusi labiau. O kai sąlygos geros, tada jos geros yra visoms, prarandi pranašumą.
Po kiekvieno šuolio pleistrą, žymintį įsibėgėjimo pradžią, klijavote vis toliau. Kodėl?
Prieš varžybas buvo labai daug bandymų, vis nepavykdavo tinkamai įsibėgėti. Aš ir trenerė nesupratome, kas yra negerai. Įsibėgėjimo taką pailginau net 7,5 pėdos, t. y. daugiau nei dviem metrais. Po kiekvieno šuolio trenerė sakydavo: „Tu per arti.“ Nepavyko realizuoti savęs. Labai liūdna, iš savęs tikrai tikėjausi ne to. Po kvalifikacinių rungtynių sakiau, jog tikrai šoksiu daugiau nei 189 cm. Tikrai ne vieną centimetrą turėjau galvoje.
Finalo įtampą pavyko suvaldyti?
Šioks toks jaudulys buvo. Ryte atsikėliau visai kitokios nuotaikos, bet per bandomuosius šuolius pamačiau, jog kažkas ne taip. Atlikusi gal 6 ar 7 šuolius, jaučiau, jog energiją, kurią turėjau pasilikti varžyboms, išeikvojau norėdama susiderinti įsibėgėjimą.
Nesėkmingas buvo jau pirmas bandymas įveikti 185 cm. Varžybų pradžia nenuteikė pesimistiškai?
185 cm nėra tas aukštis, kurio turėčiau bijoti. Kaip minėjau, nepavyko „susidraugauti“ su danga, kad galėčiau parodyti tai, ką sugebu, todėl pirmas šuolis ir buvo nesėkmingas. To buvo galima išvengti.
Kokie likusios sezono dalies planai?
Vakar kaip tik kalbėjau su vadybininku. Jis sakė, jog esu laukiama deimantinės lygos varžybose Švedijoje ir šuolininkų varžybose Vokietijoje, į kurias kviečia tik geriausius šuolininkus. Jie mane kviečia jau trečius metus, vis atsisakydavau. Pora varžybų šiemet dar bus. Manau, jog kitokiomis sąlygomis, esant kitokiai dangai, aš parodysiu, ką galiu.
LLAF inf.
Irmanto Sidarevičiaus nuotr.