Žurnalas Lietuvė Mylintiems Lietuvą!
Tą dieną, kai važiavome į svečius pas mokytoją Akvilę Krutkevičiūtę ir pas jos antrokus į Karalienės Mortos mokyklą Vilniuje, atrodė, kad oras tarsi sudaręs kokią sutartį su mumis: dangus buvo apsiniaukęs, lijo lietus ir vis griaudėjo perkūnas. O važiavome praleisti popietės kalbėdamiesi apie Perkūną, senovės teisingumo Dievą, ir atlikti kelių praktinių užduočių. Pabendrauti su vaikais, išgirsti, ką jie žino apie perkūną, ugnį ir kitus žemiškus dalykus. Išties net pati mokyklos atmosfera nuteikė labai ypatingai ir pakylėtai, nes ne tik mokyklos pavadinimas (Karalienės Mortos mokykla) primena pasaką, bet ir klasių pavadinimai skamba karališkai. Mes užėjome į Kunigaikštienės Barboros Radvilaitės klasę.
Susitikimas prasidėjo nuo apklausos apie tai, kas gi yra perkūnas. Visi vaikai manė, kad tai – žaibas, griaustinis arba ugnis. Tikriausiai oras už lango pagelbėjo jiems atsakyti į klausimą. Tačiau sužinoję, kad perkūnas yra ir griaustinis, ir žaibas, ir ugnis, vaikai nustebo. Buvo puikus metas pasišnekėti apie tai, kad ugnis yra labai ypatinga ir svarbi, kad, jai atsiradus, žmonės pradėjo gyventi daug geriau ir patogiau: galėjo pasišviesti naktį, šildytis prie jos, kai šalta, virti ir kepti maistą. Be abejonės, šnekėjome ir apie tai, kokia ugnis būna: kartais – gera, kartais – bloga. Aiškinomės, kodėl ji kartais virsta bloga ir kaip reikia elgtis, kad ugnis atliktų tik gerąją savo funkciją, ką daryti, kai ji užklumpa netikėtai ir kaip nuo jos apsisaugoti.
Išsiaiškinę viską apie ugnį, lentoje pamatę užrašą vaikai turėjo atspėti, kas jame yra neįprasto. Ilgai suko galvas mažieji išminčiai, kol pagaliau suprato, kas yra ne taip. Ogi klausime „Ką žinai apie Perkūną?“ buvo didžioji raidė sakinio viduryje. Šiuo atveju tai galėjo reikšti tik vieną dalyką – kad čia pasislėpęs vardas. Vaikai nustebo, nes nežinojo, kad perkūnas gali būti ne tik dangaus reiškinys, bet ir vardas. O dar labiau susidomėjo išgirdę, kad senovėje, dar baltų laikais, žmonės tikėjo, jog egzistuoja dievas Perkūnas, kovojantis už tiesą ir baudžiantis žmones ugnimi, jeigu jie negražiai ir neatsakingai elgėsi su savo artimais žmonėmis. Tiesa, išgirdę mokytojos pasakojimų apie Perkūną, kaip dievą, mažieji kažkodėl iš karto jį prilygino romėnų dievui Dzeusui. Mokytoja vaikams pasakojo ir apie tai, kad anksčiau žmonės švęsdavo Perkūno dieną, per ją pagerbdami šį dievą ir tikėdamiesi, jog jis nesisvaidys žaibais, neuždegs laukų ir apsaugos visą žmonių auginamą derlių.
Tiek daug sužinoję ir išgirdę apie šį dievą, vaikai ėmėsi darbo bandydami įsivaizduoti, kaip Perkūnas atrodė. Visų vaikų Perkūnai buvo pavaizduoti labai dideli ir ryškūs, kai kurie net ugnies kalavijus turėjo. Piešiniai išties buvo nuostabūs ir labai meistriškai nupiešti. Jais galėsite pasigrožėti nuotraukų galerijoje. Akivaizdu, kad mūsų aplankyti mažieji tikrai nesiskundžia vaizduote ir gebėjimu ją drąsiai reikšti.
Vėliau, po visų pasakojimų ir bandymo pavaizduoti Perkūną, vaikai bandė spėti mįsles apie šį dievą, klausėsi patarlių ir bandė jas pritaikyti šių dienų kasdienybėje. Kartu žaidėme įvairiausius lietuvių liaudies žaidimus, kad truputėlį pasimankštintume ir pailsėtume po tokio intensyvaus mokymosi ir piešimo.
Galiausiai buvo aptariamas dar vienas svarbus XXI amžiaus aspektas – juk kartais griaudėjant ir žaibuojant namie gali dingti elektra. Ką tada daryti? Kuo pasišviesti kelią? Visi prisiminė žvakes – mažąsias namų ugneles, kurias tikriausiai galima rasti kiekvienuose namuose. Žinoma, prisiminta ir apie susitikimo pradžioje aptartą ugnies naudą ir žalą. Vaikai prižadėjo, kad niekada namie be tėvelių nebandys žaisti su ugnimi ir neerzins Perkūno, o žvakių liepsna džiaugsis tik tada, kai namie bus suaugusieji. Visi kartu diskutavome apie tai, kad labai gera ir smagu visiems būnant namie gerti karštą arbatą ir klausytis stipraus lietaus matant danguje griaustinį ir žaibą. Kadangi ši diena kaip tik ir buvo tokia, vaikai gavo užduotį grįžus namo tėvams papasakoti apie šiandien sužinotus ir išmoktus naujus dalykus ir pakviesti juos išgerti arbatos visiškoje tamsoje, užsidegus tik žvakeles.
Dėkojame mokytojai Akvilei ir jos mokiniams iš Kunigaikštienės Barboros Radvilaitės klasės. Iki kito susitikimo!
Šventėje dalyvavusi Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė
