Pradinis / Ne didmiesčių gyvenimas / Aktorės ir režisierės Elenos Savukynaitės jubiliejinis vakaras Varėnoje

Aktorės ir režisierės Elenos Savukynaitės jubiliejinis vakaras Varėnoje

Varėnos viešojoje bibliotekoje pagerbta šiemet jubiliejų švenčianti žymi kraštietė – aktorė, režisierė, teatro pedagogė Elena Savukynaitė. Kiekvienas kūrybos ir nuoširdumo kupino jubiliejinio vakaro dalyvis drauge su jubiliate simboliniais laiko tiltais pakeliavo po svarbiausius ir ne tokius žinomus jos gyvenimo ir kūrybos užkulisius.

Nors į Lietuvos teatro istorijos kraitę Elena Savukynaitė yra įdėjusi neabejotinai didelį indėlį, tačiau kuklumo nestokojanti žymi teatralė ir jubiliejinį vakarą save ir savo kūrybinius pasiekimus kukliai pristatė mėgstamo rašytojo Omaro Chajamo ketureiliu: „Aš atvirom akim pasauly gyvenau. Jo paslaptis, mįsles spėliojau, gvildenau, septynias dešimtis galvojau. Ir supratau: žinau, kad nieko nežinau…“ Taip pat Rabindranato Tagorės eilėmis: „Aš pamirštu, aš nuolat pamirštu, kad skrydžiui neturiu sparnų, kad kelio nežinau ir kad sparnuoto žirgo neturiu…“

Varėniškiai Eleną Savukynaitę pažįsta kaip Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio komisijos narę. Tačiau yra didelis jos indėlis ir į šio festivalio atsiradimą Varėnoje bei jo sėkmingą gyvavimą. Su Dalia Tamulevičiūte ji buvo ne tik studijų draugės, bet ir bendražygės. Abiem teko mokytis toje pačioje Varėnos vidurinėje mokykloje, studijuoti viename kurse Lietuvos konservatorijoje ir bendrauti visą gyvenimą.

Ne veltui praėjusiais metais Dalios Tamulevičiūtės festivalio uždarymo renginyje už pagalbą organizuojant festivalį E. Savukynaitė buvo apdovanota ženklu „Dalios žvaigždė“.

Jubiliejinį vakarą nuoširdumu dar labiau papuošė ir sušildė jame dalyvaujantys, eilėmis ir dainomis sveikinantys bei prisiminimais besidalijantys jos artimiausieji žmonės – sūnus Henrikas Savickis, dukra Kristina Savickytė-Damanskienė, anūkė Gabija Damanskytė. Dideliam džiaugsmui, kaip sakė pati Elena, vaikai pasirinko tėvų, menininkų, kelią: sūnus Henrikas yra Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius, dukra Kristina – aktorė ir renginių vedėja. E. Savukynaitė džiaugėsi jubiliejinį vakarą sulaukusi visų artimųjų – ne tik vaikų, bet ir anūkų, kurių ji pasididžiuodama sakė turinti aštuonis.

Dukra Kristina pasidžiaugė iš mamos paveldėjusi gražų balsą ir aktorinį meistriškumą, jai labai malonu visur, kur tik nuvažiuoja, sutikti mamos studentų. Sūnus Henrikas taip pat prisiminė vaikystę, pilną mamos lopšinių ir dainų, kurios tarsi numezgė vaikams kelią į kūrybą ir meną.

Poetų Justino Marcinkevičiaus bei Marinos Cvetajevos eilėmis jubiliatę pasveikinusi ir prisiminimais apie studijų laikus pasidalijusi jos studijų metų draugė aktorė Dalia Jankauskaitė sakė, kad jau ir studijuojant buvo matyti, jog Elena yra paženklinta, apdovanota talentu, „buvo ir liko kurso perliukas“.

Išties kuklumo nestokojanti Elena Savukynaitė įvardijama kaip Lietuvos teatrinės kultūros puoselėtoja ir ugdytoja, kuriai teko dirbti ir aktore, ir režisiere, ir dėstytoja. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje įgijusi dramos aktorės kvalifikaciją, ji penkerius metus dirbo Kauno teatre dramos ir pantomimos aktore, buvo viena ryškiausių trupės aktorių. Teatralai žino ir labai vertino bei vertina milžinišką E. Savukynaitės darbą propaguojant ir įdiegiant dramos spektakliuose pantomimos elementus. Vėliau ji tapo Valstybinės konservatorijos dėstytoja Vilniuje. Dėstė scenos judesį ir fechtuotę. Nuo 1974 m. buvo Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų dėstytoja. Dėstė vaidybą ir režisūrą įvairių specialybių studentams: būsimiems aktoriams, būsimiems mokytojams, liaudies teatrų režisieriams, dzūkų tarmę būsimiems etnologams. Per tuos metus statė studentiškus spektaklius Mokomajame teatre. E. Savukynaitė dirbo liaudies operoje – pastatė Miliokerio operetę „Vargšas studentas ir Openbacho operą „Hofmano pasakos“, vadovavo dviem režisierių laidoms, kartu su režisieriumi Povilu Gaidžiu parengė kelias teatro aktorių laidas. Vaidino ir kine. Kino mėgėjai tikriausiai prisimena Lietuvos kino studijoje režisieriaus A. Aramino sukurtą filmą „Kai aš mažas buvau“, kuriame E. Savukynaitė sukūrė Tinos personažą.

Mokslinėje metodinėje veikloje E. Savukynaitė dalyvavo nuo 1976 m. Skaitė pranešimus katedroje, sudarinėjo scenos judesio ir šokio programas studentams. Nuo 1986 m. skaitė metodinius pranešimus mokslinėse konferencijose.

1995 m. už aktyvią pedagoginę, kūrybinę, mokslinę veiklą E. Savukynaitei suteiktas pedagoginis docento vardas.

Jubiliatė sakė, kad už visa tai, kas jos gyvenime nutiko ir ko ji pasiekė, esanti dėkinga ir savo šviesaus atminimo tėveliams, šviesaus atminimo vyrui, aktoriui Edgarui Savickiui, su kuriuo likimas lėmė pragyventi keturiasdešimt metų, savo vaikams, anūkams, draugams, kolegoms, taip pat varėniškiams, nes ji čia visada laukiama.

Pašmaikštavusi, kad gyvenime ją nuolat lydėdavo visokie nutikimai, į kuriuos ji lyg netyčia įsipainiodavusi, sakė, jog ir dabar mintyse sukasi daug gražių idėjų. Viena iš jų – knyga apie teatrą ir jo žmones, su kuriais mokėsi, dirbo, bendravo arba buvo jų dėstytoja.

Kad gerbiamai Elenai Savukynaitei nepritrūktų laiko tiems norams įgyvendinti, visi vakaro dalyviai jai sudainavo „Ilgiausių metų“.

Rūta Averkienė

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top