„Blogų meninių žanrų nėra. Tačiau jei žanras „kvepės naftalinu“ ir jame nebus nieko, kas atitiktų šiandieninės auditorijos interesus, tai nesudomins“, − sako teatro aktorius bei režisierius Šarūnas Datenis. Jaunas vyras atvirai prabilo apie skirtumus tarp teatro ir televizijos, pavasario planus bei naują reiškinį Lietuvos kultūrinėje padangėje − netrukus įvyksiančią operos paaugliams premjerą, prie kurios įgyvendinimo jam tenka prisidėti.
Šarūnai, vasaris persirito į antrąją pusę, ne už kalnų pavasaris. Kokie Jūsų kūrybiniai siekiai artėjančiame atbundančios gamtos sezone?
Artimiausius planus sieju su darbu. Įžengus pavasariui, kovo 4 dieną, su kūrėjų komanda planuojame pristatyti operą, skirtą paaugliams. O gegužės mėnesį „Lėlės“ teatre turėtų įvykti naujo spektaklio premjera vaikams su magija ir gyvo garso muzika.
Esate teatro aktorius, režisierius, o prieš keletą metų įgijote ir televizinės patirties − vaidinote seriale. Išduokite paslaptį, kur jaučiatės geriau − teatre ar televizijoje?
Mieliau man, žinoma, teatre, nes čia jaučiu kūrybinę laisvę. Galiu režisuoti spektaklius prisiimdamas atsakomybę už galutinį rezultatą. Kitaip tariant, dirbdamas teatre pats sprendžiu, kaip bus sustyguoti visi sraigteliai, nuo kurių priklauso kokybiškas scenos kūrinio įgyvendinimas. Priešingai nei televizijoje. Joje žmogus yra tik sraigtas, kurį pasuka taip, kaip nori.
Sakykite, kokia turi būti idėja, kad pakviestas prie jos prisidėti pasakytumėt: „Taip, mane tai sudomino. Sutinku“?
Idėja, prie kurios sutikčiau prisidėti, pirmiausia turėtų pasižymėti temos svarbumu, nes menas turi kalbėti apie visuomenei aktualias problemas. Juk niekam nebus įdomu, jei žmonės, esantys scenoje ar ekrane, kalbės apie dalykus, nereikšmingus kasdienybėje. Kitaip tariant, jei idėja nepretenduoja į tuštybę ir turi žinutę, kuria galima pasakyti ar padaryti kitaip nei iki šiol, tada man įdomu.
Ne paslaptis, jog ne viename Jūsų režisuotame spektaklyje į paviršių iškeliamos aktualios, tačiau nelengvos socialinio gyvenimo temos. Kodėl kurdamas dažnai renkatės būtent tokią kryptį? Kuo ji Jums įdomi?
Noriu, kad žmonės, išeidami iš spektaklio, išsineštų iš jo kažką naudingo sau. Nesvarbu, kam − vaikams, paaugliams ar suaugusiesiems − spektaklis skirtas, mano tikslas visada išlieka toks pat. Žinoma, gali būti ir lengvo, pramoginio žanro spektakliai, tačiau tokių šiais laikais gausybė. Todėl, pradėjęs kurti, norėjau paliesti rimtesnes temas.
Paauglių operoje „Kodas 555“ Jums patikėta režisūrinė atsakomybė. Paaugliai ir opera − du iš pažiūros nesuderinami dalykai. O gal ryšys vis dėlto yra?
Blogų meninių žanrų nėra. Tačiau jei žanras „kvepės naftalinu“, tai yra jei jame nebus nieko, kas atitiktų šiandieninės auditorijos interesus, be abejonės, tai paauglių nesudomins. Todėl vienas iš pagrindinių mūsų kūrybinės komandos uždavinių buvo surasti tam tikrą cinkelį, kuris patrauktų jų dėmesį. Dėl šios priežasties scenos kūrinyje nusprendėme kalbėti apie mokyklą, aplinką, kurią paaugliai atpažįsta. Taip pat ir muzika, skambėsianti operoje, bus labiau šiuolaikinė nei klasikinė. Tai nereiškia, jog ji turės šokių muzikos stiliaus elementų, tačiau žiūrovai išgirs skirtingų, operos žanrui būdingų sąskambių pynę.
Vadinasi, žiūrovų auditorijoje taip pat turėtų dominuoti išskirtinai vien paaugliai?
Taip, sudominti paauglius yra pagrindinis siekis. Norėtume, jog didžioji dalis susirinkusiųjų auditorijos būtų aukštesniųjų klasių mokiniai. Tikimės, jog operos tematika, kurioje vyrauja tarpusavio konfliktų bei nesutarimų su mokytojais problema, siūlomi situacijų sprendimai pasirodys jiems artimi.
Paauglystė − vienas iš tų gyvenimo tarpsnių, kai maištas prieš pasaulį dažnai yra vienas iš pagrindinių tikslų. Kokias problemas gvildensite šioje operoje?
Paauglių operoje dominuos maišto, norėjimo išsiskirti iš kitų tema. Tačiau ryškiausias akcentas čia − konfliktas tarp skirtingų kartų. Dabartiniai mokiniai žino savo teises, dažnai nepaiso mokytojo nuomonės, nejaučia jam pagarbos. Per istoriją šioje operoje bus paliestos kai kurios temos − ir mokinių maištas, ir valdžios sugrįžimas į mokytojo rankas tam tikru momentu.
Susirinkusi auditorija scenos kūrinyje išvys daugybę situacijų, kurios galbūt nepateiks vieno aiškaus atsakymo į keliamus klausimus, tačiau suteiks galimybę apmąstymams ir atsakymų paieškai savyje.
Viename interviu esate pasakęs: „Vien tik teisingi ir teigiami personažai neegzistuoja. Kam žiūrėti į tai, ko nebūna?“ O kokie bus šios operos veikėjai?
Jie bus tokie, kokie yra žmonės. Žinoma, tai yra teatras, todėl šiame spektaklyje neapsieisime be teatrališkos formos, bet veikėjai nestokos tikroviškumo. Pavyzdžiui, mokytojas nebus nei teigiamas, nei neigiamas, stengsimės atskleisti visas jo puses. Galbūt žvelgiant iš šono pasirodys, jog mokytojas peržengė ribas ir leidžia sau per daug. Nors jis moko šių dienų jaunimą, negalima pamiršti, kad pats užaugo dar remdamasis sovietinio režimo taisyklėmis. Tai yra kai mokytojui buvo leistina su knyga trenkti mokiniui per galvą nerizikuojant būti nubaustam už tokį elgesį. Jei imamasi gilintis ir suprantama, kas motyvavo mokytoją elgtis būtent taip, kas yra viso to šaltinis, tada tokio personažo negalima kaltinti.
Kai išaiškinama daugiau nei viena aplinkybių spalva, kyla diskusija. Vieni galbūt pateisins tokį elgesį, o kiti smerks. Todėl esu pasakęs, kad nė vienas personažas negali būti vertinamas kaip vien tik teigiamas arba neigiamas, net ir kalbant apie pačius baisiausius personažus žmonijos istorijoje. Juk kiekvienas iš jų gyveno savo gyvenimą, kurie vienaip ar kitaip klostėsi.
Todėl manau, kad aktoriaus užduotis − pateisinti net ir patį blogiausią veikėją, kurį tenka vaidinti. Vaidindamas aktorius negali smerkti personažo, priešingai − jis turi rasti jo elgesio pateisinimo taškus. Tik tada veikėjas tampa atpažįstamas ir gyvas. Scenoje matydami personažą be trūkumų, žiūrovai juo suabejos ir jo nepriims, juk realybėje tokių nebūna. Todėl ieškoti įvairiapusiškumo svarbiausia. Paauglių operoje bus stengiamasi užčiuopti ir parodyti skirtingus žmonių tipus, kurie pastebimi ir mūsų visuomenėje.
Kuo ši paauglių opera bus kitokia, palyginti su įprastais operos žanro scenos kūriniais?
Nemėgstu šių skambių frazių, nes nežinau, ar ji bus kitokia, ar nebus (šypsosi). Kai imuosi įgyvendinti idėją, niekada negalvoju apie tai, kuo pasiektas rezultatas bus išskirtinis, nes viskas pasaulyje jau sukurta ir kažkuo nustebinti sunku. Kūrėjų komandos tikslas − tiesiog papasakoti įdomią istoriją paaugliams pasitelkiant operos žanro ypatybes. Tad naujumas galbūt ir yra tai, jog niekada anksčiau nebuvo operos, skirtos paauglių auditorijai. Tačiau tai nebus grynasis operos žanras. Šiame variante įmanoma įžvelgti ir panašumų su miuziklu. Spektaklyje gros gyvo garso instrumentinė muzika. Norime, kad žiūrovai pamatytų aukšto lygio meninį pasirodymą.
Kokios užduotys atiteko Jums įgyvendinant operos idėją? Kas šiame kūrybiniame procese įdomiausia?
Viena iš užduočių − rasti būdą, kaip sujungti dainavimą su draminiu vaidinimu. Niekada anksčiau nesu dirbęs su operos žanru. Prie panašios stilistikos šiek tiek prisiliečiau rudenį įvykusio trumpametražių miuziklų festivalio „MfESt“ metu, tačiau tai ne tas pats. Ruošiantis paauglių operai man įdomiausia dirbti su mišriu kolektyvu. Spektaklio scenoje vaidins ne tik atlikėjai, studijuojantys vokalą, bet ir tie jauni žmonės, kurie dainuoja mokyklos būreliuose, chore ir į profesionalią sceną žengs pirmą kartą. Paaiškinti pastariesiems veikimo scenoje taisykles ir sukurti jaukią atmosferą, kurioje jie jaustųsi gerai, − išties didelis, bet malonus iššūkis.
Nors šiek tiek praskleiskite paslapties šydą: ko gali tikėtis į premjerą susirinkę žiūrovai?
Tikimės, jog žiūrovai gerai praleis laiką žvelgdami į spektaklyje pasakojamą istoriją, kurios siužete − ne tik gyvai atliekamos instrumentinės muzikos garsai, linksmi epizodai, bet ir intriguojantys momentai.
Parengė Berta Banytė
Imanto Preco ir Redos Mickevičiūtės nuotr.