80-mečio sulaukęs kompozitorius Algimantas Raudonikis neslepia – gyvenimas jam pralėkė kaip viena diena. „Atrodo, neseniai į mokyklą vaikščiojau, o nuo to laiko prabėgo 60 metų“, – LRT laidoje „Stilius“ kalbėjo lietuviškos estrados legenda.
Karjera prasidėjo Vilniuje, Liaudies kultūros centre. Paskui 25 metus A. Raudonikis buvo laisvas menininkas, Atgimimo metais dainas kūrė Lietuvos kariuomenei. Maestro juokauja, jog generolu taip ir netapo: „Ten patekau kaip eilinis ir išėjau kaip eilinis.“
Kas publiką traukia į jo koncertus? „Aš manau, kad daugiausia pritraukia skambėjusios mano dainos, mažiausiai dvi kartos užaugo su mano dainomis. Tai ir vyresnio amžiaus klausytojas, ir jaunimas, būna, ima kartu ir uždainuoja. Kai koncertas artėja prie pabaigos, populiariausias dainas traukia visas choras, visa salė, o man malonu ir džiugu, kad mano darbas nenuėjo veltui“, – džiaugiasi A. Raudonikis.
Vienas populiariausių Lietuvos kompozitorių yra parašęs per 500 dainų, apie 100 šokių muzikos kūrinių. „Estrada man buvo artima nuo jaunystės, nuo vidurinės mokyklos. Vėliau lankiau profesoriaus Eduardo Balsio pamokas. Penktajame tuometės Konservatorijos kurse parašiau rumbą, ir tai buvo mano pirmas instrumentinis kūrinys, kurį įrašė Lietuvos radijas“, – prisimena vėliau šimtus kūrinių radijo studijoje įrašęs kompozitorius.
Garsųjį savo šlagerį „Lauksiu tavęs ateinant“, daugelio žinomą kaip „Raudona rožė“, Algimantas dedikavo savo žmonai Aldonai. Parašė muziką, nusiuntė laišką poetui Jonui Lapašinskui, kad jam reikia eilių apie gėlės, paleido per radiją, ir ją uždainavo visa Lietuva. „Pavadinimas „Raudona rožė“ buvo sugalvotas J. Lapašinsko, bet kai aš nunešiau ją į radiją (buvo 1967 ar 1968 metai), man pasakė, kad toks pavadinimas gali užkliūti, nes tais laikais valdžia kovojo su „mieščionizmu“. Tada, ypač Rytų Vokietijoje, buvo daug dainų apie rožes prikurta. Na ką, pakeičiau pavadinimą į „Lauksiu tavęs ateinant“, ir neliko problemos. Bet kaip buvo „Raudona rožė“ tautoj, taip ir liko… Būdavo, žmonės, gyvenantys priešais esančiame name, antrą valandą nakties kad užtraukdavo, tai ne per vieną langą skambėdavo. Ir uždainavo visa Lietuva. Ir iki šiol dainuoja.“
Paklaustas, kaip parašyti populiarią dainą, Algimantas Raudonikis sako iki šiol to nežinantis: jeigu jau tauta priima, tai priima, jei ne – gali stengtis, kiek nori, – populiari netaps. Tačiau intuicija jo neapgauna: tauta priėmė ir daugiau kompozitoriaus dainų. Tai „Krantų gėlė“ pagal Vytauto Bložės tekstą, „Dar širdyje ne sutema“, „Kur aukštas klevas“ pagal Petro Gaulės žodžius. Šitos dažniausiai ir skamba. Su poetu Stasiu Žlibinu, nemažai dainų yra parašęs. Dainą „Kariai ir saulė“ parašė bendradarbiaudamas su Lietuvos kariuomene. Kita kariška daina vadinosi „Saulė ir Tėvynė šaukia“. Abi dainos buvo premijuotos.
Kaip maestro dorojasi su šlove, kuri neišvengiamai lydi visą gyvenimą? „Na kokia ten šlovė? Aš žmogus kaip žmogus, nepasipūtęs, nors kai kurie autoriai tokie“, – kalba A. Raudonikis.
Parengė Virginija Bunevičiūtė